„Ten gyvena dalis mūsų tautos”, – sakė iš Maskvos ir tolimojo Krasnojarsko grįžęs aktorius Saulius Balandis. Jis, dainininkė Veronika Povilionienė, pianistas Rokas Zubovas, muzikantai Gaila ir Arvydas Kirdai Rusijoje viešėjo daugiau kaip savaitę – koncertavo ir bendravo su lietuvių bendruomenių nariais.
Vos grįžę iš Rusijos menininkai puolė prie darbų: dainininkė Veronika Povilionienė nuskubėjo į įrašų studiją, aktorius Saulius Balandis – į filmavimo aikštelę. Tad LŽ žurnalistė parvykėlius kalbino tada, kai kiekvienas jų rado laiko susitikti.
Pats pasiprašė
Paklaustas, kaip nutiko, kad su Lietuvos delegacija savaitę buvo „ištremtas” į Sibirą, S.Balandis nusišypsojo ir tarė: „Pats save „ištrėmiau”. O lėmė jo didenybė atsitiktinumas. Mes su Veronika dainavome duetu televizijos laidoje. Kai ji man užsiminė, kad važiuoja į Krasnojarską, pasakiau: „Kaip jums pavydžiu!” Veronika paklausė, gal ir aš norėčiau? „Žinoma”, – atsakiau. Po kelių dienų ji pranešė, jog viskas sutvarkyta.” Taip aktorius kartu su kitais kultūros žmonėmis iškeliavo į Rusiją. Į geležinkelio stotį S.Balandis išskubėjo tiesiai iš Nacionalinio dramos teatro, kuriame tą vakarą vaidino.
Nuo muzikos iki grafikos
„Pirmiausia važiavome į Maskvą. Ten Jurgio Baltrušaičio namuose buvo etnologės Ritos Balkutės filmo apie atlaidus Veisiejuose pristatymas ir improvizuotas koncertas. Per jį pasirodė folkloro atlikėjai Gaila ir Arvydas Kirdos – smuiko ir bandonijos duetas, aktorius S.Balandis ir aš. Kitą dieną vyko susitikimas-koncertas Maskvos lietuvių mokykloje. Pianistas Rokas Zubovas atvažiavo vėliau, nes koncertavo Karaliaučiuje”, – apie viešnagę Rusijos sostinėje pasakojo V.Povilionienė.
Maskvoje prie Lietuvos menininkų desanto prisidėjo lietuvių verslininkai, diplomatinio korpuso atstovai ir visa delegacija išskrido į Krasnojarską. Svečiai iš Lietuvos ten surengė du koncertus, filmų popietę. Taip pat buvo atidarytos Antano Sutkaus fotografijos ir grafikų darbų parodos.
Dainavo ir žiūrovai
Krasnojarsko lietuvių bendruomenės 15 metų įkūrimo proga vyko didelis koncertas. Buvo sakomi sveikinimai, teikiamos dovanos vietos lietuviams, skambėjo poezija, muzika ir dainos. Scenoje pasirodė ir svečiai iš Lietuvos, ir vietos lietuviai. „Jie dainavo lietuviškai, bet su baisiu akcentu”, – pažymėjo V.Povilionienė. Per koncertą visi svečiai iš Lietuvos – R.Zubovas, S.Balandis, G. ir A.Kirdai bei V.Povilionienė – dar grojo skudučiais. Anot pašnekovų, visiems buvo smagu, kad kai kurias dainas žiūrovai dainavo su atlikėjais.
Krasnojarske pianistas R.Zubovas surengė koncertą. Per jį buvo rodoma vaizdo medžiaga apie lietuvių kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Aktorius S.Balandis skaitė M.K.Čiurlionio laiškus. „Krasnojarske dar skaičiau ir Josifo Brodskio eilėraščių ciklą „Lietuviškas divertismentas”, – sakė aktorius. – Buitinę rusų kalbą moku, o literatūrinę reikėjo prisipratinti – skaityti, skaityti ir skaityti… Kaip tik norėjau išmokti ką nors naują, kėliau sau tokį uždavinį.”
Lietuvių kalbą pamiršta
Pasak V.Povilionienės, Krasnojarske nedaug lietuvių kilmės žmonių sugeba šnekėti lietuviškai. „Tarkim, tėvas kalba lietuviškai, o sūnus ir anūkai jau nemoka. Labai gaila. Bet suprantu, kodėl taip yra. Jie vis dar jaučia baimę, kuri išlikusi nuo trėmimo laikų. Anuomet lietuviai buvo nutautinami per prievartą. Tad jų kaltinti negalima, nes baimės akys didelės”, – dėstė dainininkė. Todėl per renginius svečiai iš Lietuvos kalbėdavo lietuviškai, o paskui išversdavo į rusų kalbą. „Buvo ir tokių, kurie gimė ten, bet šnekėjo ne tik be jokio rusiško akcento, bet ir lietuviškai tarmiškai, – priminė S.Balandis. – O rusiškai kalbančių lietuvių, kurių pavardės, tarkim, Gintaras Merkys ar Vytautas Urniežius, vaikai atvažiuoja pas mus ir mokosi lietuvių kalbos. Paskui studijuoja Lietuvos universitetuose.”
Kai buvo rodomas Jono Vaitkaus vaidybinis filmas „Vienui vieni”, kuriame vaidina S.Balandis, pats aktorius jį vertė į rusų kalbą be jokio išankstinio pasirengimo. „Tiesiog žvelgdamas į ekraną pasakydavau temą, apie ką kalba kino juostos herojai, kitus pagrindinius ir esminius dalykus, – paaiškino jis. – Pasibaigus renginiui vietos lietuvių bendruomenės pirmininkas apkabino mane ir apsiašarojo. Į vakarą buvo atėję ir rusų. Prie manęs priėjo jauna rusaitė, padėkojo už filmą ir pasakė: „Nesupratau, ko Sovietų Sąjungai iš jūsų reikėjo, juk jūs net naudingų iškasenų neturite.” Jeigu bent vienam žmogui šis tas sukirbėjo, iškilo koks nors klausimas, jau gerai. Ne veltui ten važiavome.”
Medinių rąstų trobos ir šiukšlės
Krasnojarske gyvena maždaug milijonas žmonių. „Miestas nusidriekęs abipus Jenisejaus upės gal per 25 kilometrus – tarsi žarna. Aplink kalnai – tikra puošmena. Daug žalumos. Šiaip pastatai kaip pastatai. Tačiau matėme ir gražių senų rąstinių namų, išsiskiriančių savo puošybos elementais, tikros rusiškos architektūros pavyzdžių. Kai kurie tokie namai tvarkomi, restauruojami, bet aplinkui – baisūs šiukšlynai, susmukusios lentų tvoros”, – dalijosi įspūdžiais V.Povilionienė. S.Balandį taip pat stebino, kad viskas tarsi paliekama likimo valiai – taigi nyks ir nunyks.
Lietuviai lankėsi uolėtoje vietovėje Stolby, išvertus lietuviškai – Stulpai. Ten savaitgaliais suvažiuoja alpinistai ir mokosi laipioti uolomis. Dar nuvyko į apgriuvusį buvusį vienuolyną, kuriame dabar įsikūrusios dailininkų dirbtuvės. Apsilankė ir apžvalgos aikštelėje. „Gerai įrengta vieta, iš kurios galima pamatyti ir senąjį, ir naująjį Krasnojarską, stebėti gamtą”, – teigė V.Povilionienė.
Rusai dėmesingi J.Budraičiui
Kai lietuviai susirengė keliauti į Rusiją, Lietuvoje, kaip išsireiškė V.Povilionienė, buvo beprotiškai karšta. Tas pat ir grįžus. O Krasnojarske viešnagės pradžioje termometras rodė vos laipsnį šilumos, išvažiuojant – šešis. Kadangi lietuviai, kultūros atašė Rusijoje Juozo Budraičio įspėti, apdairiai pasiėmė šiltų drabužių, labai šalti neteko.
V.Povilionienė prisiminė, kaip parskridę iš Krasnojarsko ir važiuodami iš oro uosto pateko į automobilių kamštį. „Įstrigome ilgam. Prie mūsų priėjo kažkoks vairuotojas ir pradėjo aikčioti: „Oi, čia juk pats J.Budraitis.” Ir paprašė autografo, – pasakojo dainininkė. – J.Budraitis gražiai bendrauja su Rusijos televizija. Maskvoje buvo atvažiavę kultūros kanalo žurnalistai, iš manęs paėmė didelį interviu, o iš koncerto parengė gal septynių minučių reportažą.” V.Povilionienė pabrėžė, kad J.Budraitis Rusijoje labai mėgstamas.
Kelionės akibrokštai
Į Rusijos sostinę lietuviai dundėjo traukiniu. Į Sibirą skrido lėktuvu. Kelionė pirmyn buvo sklandi. Tačiau grįžtant prie vieno iš muzikantų Krasnojarsko oro uosto pareigūnai prisikabino dėl bagažo viršsvorio. Pagal Rusijoje galiojančias taisykles į lėktuvą galima imti iki 5 kg rankinio bagažo, o atiduodami lagaminai turi sverti ne daugiau kaip 15 kg. Lietuvio bagažas buvo… 20 gramų sunkesnis. Dėl tokio menkniekio kilo triukšmas. „Norėjo nulupti pinigų už viršsvorį”, – stebėjosi V.Povilionienė.
„O aš nusivyliau žmonėmis, – sakė S.Balandis. – Atrodė, kad iš padavėjos, kuri tau paduoda kiaušinienę, neįmanoma išpešti šypsenos. Štai lėktuve rodė komediją „Šuriko nuotykiai”. Vietiniai žiūrėjo ir net nesišypsojo. Tik mes žviegėme. Ir dar – jie vienas su kitu nebendrauja, net su kaimynu, sėdinčiu šalia.”
Mūsų kultūros atstovus taip pat glumino, kad iš Maskvos į Vilnių važiuojančiame lietuviškame traukinyje skambėjo rusiška muzika. „Buvo transliuojami prasto lygio koncertai. Kaip galima taip nemylėti savo tėvynės ir kultūros?” – stebėjosi V.Povilionienė. „Kai padarėme pastabą, ar ne geriau būtų, jei grotų lietuviška muzika, barmenė ir virtuvės darbuotoja atsakė: „Taip, mes irgi to norėtume”, – pridūrė S.Balandis.