„Beždžionės niekada neišduoda”

Scenos drabužiai paslepia dresuojamų gyvūnų paliktus randus, o šypsena ir teatrališkas elgesys užmaskuoja nepavykusį triuką bei žiūrovams sukuria įspūdį, jog viskas taip ir turėjo būti.

Su uostamiestyje viešėjusio Varšuvos cirko „Fantazija” beždžionių dresuotoja susitikę likus porai valandų iki pasirodymo, kalbėjome apie gyvenimą, nematomą žiūrovams.

Kasdienybėje plačiai besišypsanti ir vilkinti vyriškais marškiniais beždžionių dresuotoja Julija Kravčenko toli gražu neprimena senoviniais drabužiais pasipuošusios damos scenoje, kurią terorizuoja augintinė.

Vos įėjus į cirko vagonėlį, moteris iškart pakviečia prie stalo ir be didelių ceremonijų deda ant stalo kavą, cukrų, sutirštintą pieną, įspėdama, kad mūsiškis cukrus nėra saldus.

Cirko vagonėlyje vietos vos užtenka apsisukti, o Julija dar tarsteli, kad ir šis nėra jos, o tik paskolintas cirko administratoriaus Sauliaus Jokubausko. Čia ji gyvena su gyvenimo draugu ir scenos partneriu Anatolijumi, kuris prieš mūsų pokalbio pradžią pasišalina.

Visur sava

J. Kravčenko tikina, kad per 38 darbo su gyvūnais metus įprato greitai prisitaikyti bet kurioje naujoje vietoje ir susikurti jaukumą, tad klajonės neapkartina gyvenimo.

Julija nė vienoje šalyje ar mieste nesijaučia svetima. Aikčiojo ji ir Klaipėdoje. Tiesa, labiau valiūkiškai nei nepatenkinta pasiguodė, kad naktys pas mus dar šaltos, tačiau iškart pridūrė, kad aplinkui cirką (šalia Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos) toookia žaluma!

Cirko artistė visur su savimi vežiojasi valtį, žvejybos reikmenis ir netgi tinklus, jei tik leidžiama toje šalyje. Į klausimą, kam viso to reikia, moteris atsako trumpai: „Žvejyba – tai šventa”. O kai kalbėjomės su Julija, ji jau planavo rytojaus išvyką į žvejybą Palangoje, į kurią pakvietė apie jos pomėgį žinantys draugai.

J. Kravčenko žvejybai stengiasi išnaudoti kiekvieną laisvą minutę, tačiau pabrėžia, kad svarbiausia visgi – darbo sutartis su cirku.

Partnerės

Julija itin šiltai pasakoja apie penkias savo augintines bei partneres cirko arenoje: „Asia valgo viską iš eilės ir daug, štai kodėl ji tokia storuliukė. Ji jaučiasi solistė ir primadona, tačiau man padeda dirbti… Asia – pakantumo įsikūnijimas, kai fotografuojasi su vaikais, šie tampo už nosies, tikrina, kas po akių vokais, o ji tik nusuka akis ir kenčia. Marusia – labai gudri beždžionėlė, „protinguolė”. Jos visos taip išmokytos, kad žmogus – tai šventa, ir niekada nepuls, nekąs, nebent norėdamos apsiginti.”

Julija juokiasi, kaip dar tarybiniais laikais, įsigijus Marusią, nuo jos judrumo ir vikrumo raibdavo akyse. Dresūrai ji nepasiduoda, ir vienintelis dalykas, kurio per tiek laiko pavyko pasiekti – kad ji nepabėgtų.

Pokalbininkė tikina, kad penkios augintinės nėra daug, anksčiau jų turėjo net 12. Tiesa, scenoje pirmuoju smuiku griežia tik beždžionėlė Asia, o kitos pasirodo epizodiškai.

Paklausta, kaip sutaria su savo artistėmis, Julija juokiasi: „Bedžioniškai”. Bendravimas su augintinėmis dresuotojai padarė tokią stiprią įtaką, kad moteris kartais sulaukianti pažįstamų pastabų dėl pernelyg išraiškingos savo mimikos ir gestų, kurie iškalbingesni nei žodžiai.

„Beždžionės man patinka tuo, kad nemeluoja. Jei nemyli, tai neperkalbėsi. Jos niekada neišduos, – ir tuoj pat susizgribusi priduria: – Na, jos, žinoma, ir pagudrauja… Žiūri į akis ir šypsosi, o tik nusisuk – ir iškrės kiaulystę!”

Pasak J. Kravčenko, kitus gyvūnus dresuoti kur kas lengviau nei beždžiones. Mat dresuojami gyvūnai prieš pasirodymą nešeriami tam, kad geriau pasirodytų. Tuo tarpu beždžionių skrandis prilygsta trimečio vaiko, tad jas tenka saugoti ir privalu nuolat maitinti. Tad dresuotojai per pasirodymus tenka pasikliauti tik gera jų valia ir savo pačios sugebėjimu.

Anot Julijos, su „artisčių” nenoru dirbti tenka susidurti ne taip jau ir retai, ypač sunku būna po ilgesnės pertraukos. Tiesa, žiūrovai, šito nepastebi.

Dresuotoja už nepaklusnumą augintines baudžia… akimis. Štai kodėl prieš supažindindama su beždžionėmis J. Kravčenko įspėjo nežiūrėti joms į akis – taip esą sukeliamas konfliktas. Pasirodo, net bausmės būna skirtingos vien tik pagal mimiką.

Perprasti, ar augintinės gerai jaučiasi, padeda judesiai. Dresuotoja žino, jog beždžionės nemėgsta sauskelnių, tačiau prieš pasirodymą jas tenka uždėti vardan akrobatų, kurie arenoje pasirodo iškart po jų, saugumo.

Gyvą Julijos greitakalbę keičia tylios ir ramios intonacijos, prakalbus apie beždžionių gyvenimo trukmę. Pirmoji jos auklėtinė bei artistė išgyveno 38 metus, nors įprastai beždžionės išgyvena 22-24 metus. Su Baba Šura štai dirbusi 30 metų. Ji nugaišo Kinijoje ir buvo palaidota ant aukštos kalvos. Nors Šura buvusi siaubinga skandalistė kitų beždžionių atžvilgiu, nepakęsdavusi suaugusiųjų draugijos, bet dėl kūdikių vėžimėliuose tiesiog alpdavusi…

„Tyliai tyliai prieidavo prie vaiko, kad neišgąsdintų, ir kažką jam savo kalba aiškindavo, murmėdavo, pirštelius laižydavo, o priėjusią motiną sutikdavo nepalankiu murmesiu…” – prisiminė pokalbininkė.

Kai Julija dar dresavo meškas, savo abudu vaikus, beje, taip pat pasirinkusius cirko artistų dalią, ji palikdavo Babai Šurai. Beždžionė mažylius prižiūrėdavo ir tuomet, kai artistė pasirodydavo arenoje.

Auklėjimą primena randai

Paprašyta įvardyti cirko artisto darbo pranašumus, J. Kravčenko net neleido suabejoti, jog pats didžiausias – teikti žmonėms džiaugsmo.

„Kai matau, kad per mano pasirodymą žmonės juokiasi – tai pats geriausias atlygis. To negali atstoti jokie turtai. Nuo publikos sklinda tokia galinga ir gera energija! Kitas pliusas – galiu nemokamai keliauti po visą pasaulį, ir dar už tai gaunu pinigus”, – juokiasi moteris.

Nelengvą plėšrių žvėrių dresuotojos darbą išduoda randai ant rankų. Taip, jie graužia, drasko rankas, patvirtina Julija, ir tuoj priduria, kad taip buvo anksčiau.

Randuotos rankos – sovietmečio laikų palikimas, kai jūreivių kontrabanda pargabenamos beždžionės apsigyvendavo šeimose. 7 metų gyvūnas „suvyriškėdavo” ir siekdavo išsiaiškinti, kas šeimoje vedlys. Jei šeimininkas pasirodė silpnesnis, – beždžionė pradeda terorizuoti šeimą. Tuomet žmonės ją atiduodavo į zoologijos sodą. Iš ten beždžionės pakliūdavo į Julijos rankas.

„Užsidarydavome nedideliame kambarėlyje ir aiškindavomės, kas bus vadas. Taip, vaikinai, kraujo ten būdavo daug”, – trumpai apibūdina dresuotoja.

Plikomis rankomis beždžionę taip reikėdavo įveikti, kad ši paklustų nemušama. Gyvūnas parodo, kada dvikovą laimėjo žmogus, tik šią kalbą reikia mokėti suprasti. Deja, kai kurie dresuotojai mušimu augintines priveda prie to, kad, įvarytos į kampą ir norėdamos išsilaisvinti, jos ima save kandžioti.

Plėšrių žvėrių dresuotoja į pensiją gali išeiti po 15 darbo metų, tačiau J. Kravčenko dirba toliau. Skaičiuodama, kiek metų ji jau turėtų būti pensininkė, 58 m. moteris prasitaria apie savo amžių ir aikteli. Į mūsų fotografo komplimentą apie jaunatvišką išvaizdą artistė valiūkiškai tarsteli, esą tai dėl to, kad ji ką tik iš dušo…

Moters nuomone, jos jaunatviškumo paslaptis – bendravimas su žmonėmis ir cirko jaunimu. Ir juokdamasi priduria, kad cirko artisto darbe ir gyvenime tiek daug pranašumų, kad neįmanoma rasti nė vieno minuso, o jei tokių randa, stengiasi pakeisti pliusu – šią gyvenimo aksiomą ji tuoj pailiustruoja pavyzdžiu: „Lyja? Vadinasi, bus daug grybų.”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Augintiniai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.