Ėjimas, ėjimas, ėjimas… Kol galvoje nelieka jokių minčių ar nuostatų ir ima vertis nepažintos galimybės, netikėti suvokimai. Bristi per purvyną, karvių mėšlą, mirkti liūtyje, kopti į akmenuotą kalvą žaizdotomis ir pūslėtomis kojomis…. 28 dienos kelyje. Nueita apie 900 km.
Tam vieną pavasario dieną pasiryžo dvi klaipėdietės, žurnale paskaičiusios apie piligrimų nuo senovės minamą Camino de Santiago – piligrimų kelią Ispanijoje – įveikusį kitą lietuvaitį.
Šios piligrimystės tikslas nuo senų laikų – pasiekti Santiago de Compostelos miestą, kur didingoje katedroje ilsisi šventojo Jokūbo palaikai. Prisilietę prie šventos relikvijos, kai kurie piligrimai randa jėgų nukeliauti dar apie 100 km iki Finisterės, kuri, įsikūrusi prie Atlanto vandenyno uolų, lietuviškai vadinama Žemės kraštu. Kai kurie, tiesa, ten jau vyksta autobusu.
Nuėjęs šį kelią, pirmąją jį išgarsinusią knygą „Piligrimas” parašė populiarus rašytojas Paulo Coelho.
Pradžia – sunkiausia
Silva Balkaitienė į kelionę balandžio pradžioje susiruošė su pažįstama moterimi, kuri taip pat degė troškimu nueiti piligrimų kelią. Šiandien Silva džiaugiasi, kad keliavo ne su artima drauge – pokalbiai su ja būtų eikvoję kelionėje taip branginamą energiją.
Pasiėmė atostogas, susikrovė kuprines ir iškeliavo į mažą Prancūzijos miestelį Sen Žan Pje de Porą, kur prasideda viena garsiausio pasaulyje piligrimų kelio atšaka.
Čia gavo tam tikrą pasą – piligrimystės pėsčiomis liudijimą (yra važiuojančių ir dviračiais, kuriems nutiestas atskiras keliukas). Šis pasas suteikia galimybę nakvoti piligrimų nakvynės namuose, vadinamuose albergėmis. Kiekvienoje jų piligrimui pase uždedamas antspaudas. Tiesa, šį įspaudą, rodantį, kad tam tikra kelio dalis įveikta, gali gauti ir užeigose, parduotuvėse, bažnytėlėse.
Jau pirmąją dieną, nuėjus apie 5 km ir perėjus Ispanijos sieną, laukė pirmasis išbandymas – teko kopti į 1040 metrų aukščio kalną. Fiziškai nepasiruošusioms moterims tai buvo itin sunku.
„Ilsėjomės kas 10 min. Pečius slėgė 16 kg sveriančios kuprinės. Nors, atrodė, buvom pasiėmusios tik tai, kas reikalingiausia, pradėjom mėtyti iš jos ne tokius svarbius daiktus”, – pasakojo Silva.
Pirmas dienas skaudėjo iki žaizdų nutrintos pūslėtos kojos, traukdavo raumenis.
Šiaip taip tą dieną įveikusios net 27 kilometrus, moterys prieglaudoje turėjo skalbti visus drabužius, net striukes. Mat nuo prakaito jie tiesiog dvokė. Vėliau, kad ir suprakaitavus, tokio kvapo jau nebuvę – matyt, organizmas kiek apsivalė.
Per karvės mėšlą
„Pirmą savaitę buvau tikra ligonė. Skaudėjo visur – kojas, rankas, „važiavo” galva. Prisipažinsiu – tik savaitę po grįžimo pradėjau šia kelione žavėtis”, – pasakojo Silva.
Viena laimė, kad buvo pavasaris – sąlygos keliauti idealios, išskyrus keletą lietingų dienų ir dvi tikroje liūtyje praleistas valandas.
Per kaimus, miškus vingiuojantį piligrimų kelią neretai užtverdavo į laukus genamų avių ar karvių bandos. Jos papuošdavo kelią „kvapiu” mėšlu, kuriuo tekdavo kilometrus klampoti.
„Buvo net bloga pasidarę. Tuomet net atrodė – kad tą mėšlą grįžusios prisiminsim pirmiausiai”, – įspūdžiais dalijosi klaipėdietė.
Tačiau kuo toliau, tuo dažniau vis dėlto prisimenami geri dalykai. Kad ir širdingas ispanų elgesys, jų pagarba piligrimams, pastangos jiems padėti, parodyti kelią. Vienas jų, per klaidą suteikęs klaidingą informaciją, per visą kvartalą jas vijosi, kad perspėtų suklydęs.
Ne mažiau jaudina ir šilti piligrimų santykiai, noras suteikti pagalbą. Nepaisant kalbų barjero, susikalbėti pavykdavo su visais.
Lietuvių – vienas kitas
Per metus piligrimų kelią įveikia 300-400 tūkst. žmonių iš viso pasaulio. Eina po vieną, du, keliauja jauni ir pagyvenę, net senukai.
„Sakoma, jei pradedi eiti, turi nueiti visą kelią, išskyrus nebent jei susirgtum, – pasakojo Silva. – Keliaudamos sutikom žmonių, sugrįžusių čia užbaigti ankstesniais metais pradėtos kelionės.”
Beje, margoje piligrimų jūroje lietuviai – retas reiškinys. Internete galima rasti duomenų, jog, pavyzdžiui, 2005 metais Santjagą pasiekė 7 piligrimai iš Lietuvos.
Silva mano, jog keliauti lietuviai nesiryžta todėl, kad šiai kelionei reikia daug ryžto, sveikatos bei pinigų. Kiti apie tokią galimybę nežino – nepakanka informacijos.
Nakvynė
Albergės čia piligrimų laukia kas 25-30 km. Didelės ir mažos, viešos ir privačios, skurdžios ir gana prabangios. Kiekvienoje jų – dviaukštės lovos, kambaryje miega dažniausiai po 10-40 žmonių. Nakvynė tokiuose namuose kainuoja 7-12 eurų.
Tiesa, gali pernakvoti ir brangesniame viešbutyje – ir čia gausi piligrimystę liudijantį antspaudą. Kai kur už nakvynę mokėti nereikia. Tačiau ten vienoje patalpoje miega dar daugiau žmonių.
Dėl nuovargio energijos vakare užtekdavo tik nusiprausti. Už drabužių išskalbimą ir išdžiovinimą nakvynės namuose tekdavo mokėti po 6-8 eurus.
Lūžiai
Ilgai kentusi kojų skausmą ir nuovargį, Silva sako pratrūkusi tik aštuntą kelionės dieną.
„Buvo nuoroda, kad iki miestelio, kur buvo nakvynės namai, likę 2,5 km. O mes einam, einam ir galo nematyti, nes piligrimų kelias vis į šoną, vis vingiais. Dvi valandas tą atstumą ėjom. Nuėjau ir pratrūkau: „Kas sugalvojo tą beprotizmą?”
Bet būtent tada, sako Silva, įvyko pirmasis lūžis. Ji suprato, kad šiame kelyje turi palikti visus įsitikinimus, mintis, tiesiog eiti ir eiti.
Panašų šoką patyrė, kai užkopusi kadagynais į purviną kalną, pamatė link miestelio vingiuojant normalų kelią, tačiau rodyklės, žyminčios šv. Jokūbo kelią, rodė kitur – į geltonų įkaitusių akmenų taką 4 km šlaitu žemyn. Kad nepaslystum ir nenuriedėtum žemyn, teko pasistengti.
„Jaučiausi esanti stumdoma šachmatų figūra be savo valios. Mat viską reguliavo rodyklės, ir atrodė, kad tave visą laiką kažkas stebi, trina iš galvos kažką, kad nepriimtum išankstinių sprendimų”, – prisimena pokalbininkė.
Ji prisipažįsta iki kelionės mėgusi patarti žmogui, kaip jam ką daryti. Tačiau kartą pamatė, kaip vienas pagyvenęs prancūzas paliko bendrakeleivį besirengiantį šalikelėje. Tuomet mintimis jį barė, kaip galima draugą palikti. Tačiau kai paliktasis draugą pasivijo ir pralenkęs paliko, supratusi, kad neturi kitų mokyti gyventi, nes pasaulis nesisuka pagal tave. „Juk prancūzai, vienas kitą pažindami, problemų nekėlė, problemą turėjau aš”, – svarstė Silva.
Moteris iš ispanų sako išmokusi ir kito vertingo dalyko – neskubėti. Išmokti to buvo priversta, kai siestos metu apvaikščiojo 3 km ieškodama baro, kur galėtų pavalgyti. Tačiau nerado, nes visi ilsėjosi.
Mistiniai sapnai
Žinia, daugelis Camino de Santiago laiko ne fizine, o dvasine kelione. Šitai labai aiškiai patyrė ir lietuvaitė, daugelį mistinių dalykų patyrusi sapnuose.
„Visą kelią sapnavau, kad su manim ateina atsisveikinti mirę žmonės. Pasako gerų žodžių ir išnyksta. O kartą, be pertraukos ėjus 17 km akmenų keliu, sutraukė kojos raumenį. Septynias dienas labai skaudėjo, nors tepiau visokiais tepalais. O aštuntą dieną susapnavau mirusią moterį, kuri liko man skolinga, bet aš tą skolą buvau dovanojusi ir prieš mirtį pasakiusi, kad ji man neskolinga. Ši moteris sapne ištarė: „Aš tau skolinga, o tu pavargusi, noriu duoti tau pavalgyti”. Po to skausmas nurimo”, – pasakojo klaipėdietė piligrimė.
Keisti sapnai nesiliovė ir savaitę jau grįžus į namus. Sapnuose ji vis nusiima kuprinę ir atidaro duris „į kažką plataus”. O dvi savaitės po grįžimo sapne ji už kelionę buvo apdovanota, tačiau pranešta, kad dar ne viską padarė.
Ką pasiimti?
Besiruošiantiems nueiti tuos 900 km Silva patartų pirmiausia įsigyti gerus kalnų batus su auliuku, apsiaustą nuo lietaus, įsidėti keletą marškinėlių, ilgų kelnių, apatinių drabužėlių, bent porą kepurių, kuo lengvesnį miegmaišį. Visada su savim neštis vandens ir bent truputį valgio, nes ne visada ir ne visur jo gali gauti.
Tačiau svarbiausia, jog kuprinė svertų ne daugiau kaip 10 kg. Prisikrovus daugiau, neišvengiamai su kuriuo nors daiktu reikės atsisveikinti.
Ir, žinoma, reikalingi pinigai. Visa kelionė Silvai atsiėjo 5 tūkst. litų. Įvairioms išlaidoms piligrimų kelyje reikia turėti bent 1000 eurų.