Vilkašunis – naminio ar sulaukėjusio šuns ir vilko hibridas. Iš savo tėvų paveldi pavojingiausias žmogui savybes: vilkų agresyvumą (būna net už juos agresyvesnis), naminių šunų sumanumą. Vilkašunio pašauti per medžioklę beveik neįmanoma – jis puikiai pabėga nuo persekiojimo, nepakliūva į tradicinius spąstus, nebijo žmonių ir, svarbiausia, jo nesustabdo raudonos vėliavėlės, kurių nesiryžta peršokti nė vienas grynakraujis vilkas.
Permės vidaus reikalų kariuomenės institute sukergus vilkę su šunimi pavyko išvesti unikalią vilkašunių veislę. Iš savo laukinių protėvių gyvūnai paveldėjo puikią uoslę, iš naminių – meilę žmonėms.
Unikalios veislės protėviais tapo vilkė Naida ir vokiečių aviganis Baronas. Iš vados mokslininkai atrinko stipriausios psichikos šunyčius ir sudarė naują porą. Dabar ten jau gyvena trečia vilkašunių karta. Instituto veislyne yra aštuoni gyvūnai, kurių gyslomis teka 50-70 procentų vilko kraujo.
Kasdien vilkašuniai intensyviai treniruojasi ir rodo puikius rezultatus. Pavyzdžiui, jie gali per 15-20 minučių treniruočių salėje surasti „nusikaltėlį”, o šuo su tokia užduotimi susidoroja tik per 3-4 minutes, kadangi chaotiškai blaškosi po visą patalpą ir daug laiko sugaišta tyrinėdamas vietovę. Vilkašunis apeina vieną ratą, nustato kontrolinius taškus ir akimirksniu suranda pasislėpusį žmogų, narkotikus ar sprogmenis.
Vilkašuniai, kaip tvirtina jų dresuotoja Olga Galperina, tiesiog dievina darbą. Kai išeina į mokymų aikštelę, net dantimis kalena iš nekantrumo – taip jiems norisi kuo greičiau atlikti užduotį.
Tokia trumpa informacija buvo pasirodžiusi kai kuriuose regioniniuose Rusijos dienraščiuose. Iš jos galima suprasti tik faktą, kad naujieji hibridai puikiai tinka tarnybai. Sergejus Družko savo laidoje pasuko kitu – nepagrįstų sensacijų keliu ir pateikė „kraupių” vilkašunių kraugeriškumo bei neklusnumo faktų. Bet kas tie vilkašuniai iš tikrųjų?
Tie, kurie išliko
Vilkašunių giminės medis, kinologų nuomone, turi kelias šaknis. Pirmiausia tai – sulaukėję šunys, sugebėję išgyventi ir prisitaikyti prie miško sąlygų. Kaip jie ten patenka? Kai kurie dėl staiga prabudusio kraujo troškimo ir instinkto rizikuodami gyvybe pabėga į protėvių gimtinę. Susidūrę su vilkų gauja patinai žūsta, o patelėms likimas maloningesnis. Be to, vilkai poruojasi dukart per metus – skirtingai nei prijaukinti jų giminaičiai.
Kiti sulaukėję šunys – žmogaus beširdiškumo aukos, mieli šunyčiai, kadaise glostyti ir popinti, o vieną dieną išaugę tapę nebereikalingi ir išvežti į mišką, kad kelio namo neberastų. Ten jie dažniausiai tampa labiau prisitaikiusiųjų maistu, o išlikusieji buriasi į gaujas, egzistuojančias griežtos hierarchijos bei drausmės principu: sugeba į spąstus įvilioti ir nužudyti briedį, šerną. Tokios „kompanijos” margos, ir būtų juokinga, jei nebūtų liūdna matant, kaip greta kilmingo dogo žingsniuoja paprastas kiemsargis, taksas, foksterjeras, keli aviganiai. Liūdna ir baugu, kadangi visi jie žmogaus jau nebekenčia.
Yra tokių gaujų elitas – tie, kurie gimę iš šunų, bet laisvėje. Superelitas – šuns ir vilko palikuonys.
Kuo labiau persipina sulaukėjusių šunų ir vilkų genealogija, tuo nuostabesnių savybių įgauna jų palikuonys. Tai suprantama: išlikti būtina. Tokie padarai nebebijo žmogaus, stojus nakčiai drąsiai žengia į kaimus ir priemiesčius su viltimi rasti ką nors ėdamo šiukšlynuose. O dienomis grįžta į miškus, žengia vilkų keliais, bet ir ten jiems žmogus nebaisus. Per medžioklę su vėliavėlėmis vilkui raudonas skudurėlis – neįveikiama kliūtis, todėl jis užmoka gyvybe, o vilkašuniams – niekas. Jie dar ne to matę.
Vilko medžioklės instinktai, mokėjimas išgyventi ir šuniškas gudrumas, žmogaus bei jo įpročių žinojimas padarė vilkašunius pavojingiausiais žvėrimis.
„Psichai” ar keršytojai?
Yra nuomonių, kad hibridai – visada „psichai”. Vilkai žmonių nepuola, nebent būtų perbadėję, kai per medžioklę nė pelės nepagauna. Keista matyti, ką po savęs palieka vilkai žmogėdros, tačiau bent jau aišku, kodėl jie taip elgėsi. Vilkas žudo savotiškai: įsmeigia iltį į kaklą ir perpjauna kaip peiliu. Jei bus sotus, kitą kartą žmogaus nepuls.
Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Žitomiro rajono Paripsos kaime buvo rastas žmogus pergraužta gerkle. Greta buvo matyti pėdsakai, tačiau medžiotojai nepripažino juos esant vilkų: atrodė keistai, o ir vietos vilkų gauja tuo metu buvo toli nuo minėtosios vietos. Šunininkai irgi gynėsi – atseit tai kas, kad pėdos panašios, yra „nešuniškų niuansų”. Ir kinologai, ir medžiotojai kaltę vertė vilkašuniams.
Daugiausia tokių padarų sutinkama Europoje ir Amerikoje. O gal paprasčiausiai ten daugiau apie tai rašoma. Aukoms tik pergraužta gerklė – niekas jų ėsti nesiruošė. Arizonos valstijoje taip žuvo penki vaikai, netoli Vašingtono – vyras. Nelaimingojo galva buvo nugraužta ir kėpsojo atskirai nuo kūno, prie kojų.
Paprastai po tokių publikacijų mokslininkai imasi kaltinti „žurnaliūgas” nekompetentingumu- nė vienas šuo negali perkąsti žmogaus stuburo kaulų. Tačiau ir tarp mokslininkų susidarė dvi grupuotės: vieni tvirtina, kad hibridų-monstrų nebūna, kiti kalba apie hibridų nesugebėjimą išgyventi, atseit pirmoji palikuonių karta bus sveika, o jų vaikai ir vaikaičiai ligoti. Treti įsitikinę, kad vilkašunių priemiesčiuose devynios galybės, tik žmonės vadina juos kiemsargiais, net į namus pasiima, o agresyvesnius ir ne tokius patiklius iš karto apšaukia vilkašuniais.
Rusijoje žinomas atvejis, kai griovyje prie automobilių magistralės gyveno visa tokių hibridų šeima. Ne tik vilkas, kalė ir jų vaikai, bet ir jų palikuonys iki trečios kartos. Autobusų vairuotojai sustodavo šalikelėje, kad numestų jiems maisto, o vilkašuniai išbėgdavo ir vizgindavo uodegas…
Rusijos zoologai tvirtai įsitikinę, kad vilkas ir šuo – skirtingos rūšys, šimtą tūkstančių metų besivysčiusios atskirai. Amerikiečių genetikai tarp jų nemato skirtumo – nebent tik tokį kaip tarp baltojo žmogaus ir negro. Taigi išeitų, kad šuo – tik kitokios „rasės” vilkas.
Vilkiškieji čekų šunys
Lenkijoje esančiame veislyne jau daugelį metų auginami vilkų ir vokiečių aviganių hibridai. Net veislė registruota – čekų vilkašunis. Kaip tai galėjo nutikti, jei užsienyje tokie kryžminimai buvo uždrausti?
Biologas Karelas Hartlas ėmėsi šios užduoties tikėdamasis, kad jam pavyks sukurti visiškai naują veislę. Daug kartų jis kergė Karpatų vilkes su vokiečių aviganiais. Taip atsirado trys palikuonių kartos. Pirmoji leidosi šiek tiek dresuojama, tačiau viršų ėmė vilko kraujas: vilkašuniai buvo baikštūs, vis taikydavosi pabėgti, elgėsi agresyviai. Taigi atrinktieji pirmosios kartos palikuonys vėl buvo kergiami su rinktiniais vokiečių aviganiais.
Tik penktoji vilkašunių karta pasirodė esanti tinkama kaip tarnybiniai armijos šunys. Projektas, prie kurio plušėjo saujelė atsidavusių kinologų, buvo remiamas bolševikų valdžios. Būtent ji norėjo gauti superšunį bėgliams iš socialistinės šalies gaudyti. Projekto pabaigoje gauti vadinamieji čekų vilkašuniai išties turėjo tokių bruožų, kurių reikėjo kovojant su priešais: buvo stiprūs, ištvermingi, turėjo geresnę regą, uoslę, stiprų sąkandį ir gerą orientaciją. Be to, išsaugojo vilko kailio sidabriškumą ir įžambias gintarines akis, juose liko užkoduota stipri jungtis su gauja, su tuo, kuris jį užaugino, todėl jie neklausydavo naujų šeimininkų. Būtent dėl to vilkašuniai ir netiko saugoti socializmo sienos. Reikėjo, kad jie prisirištų prie žmogaus, tačiau kai kurie vis dar buvo pernelyg agresyvūs su nepažįstamaisiais, pasirodydavo ir kitokių itin vilkiškų bruožų. Kariai galop prarado viltį turėti savo gretose vilkašunių, tad 1971-aisiais veisimas nebeteko prasmės, o vilkašunių palikuonis reikėjo net žudyti – jie nebuvo niekam reikalingi.
Vis dėlto kinologai nepasidavė. Toliau juos veisė kaip darbinius šunis, kad būtų pripažinti. Tai įvyko 1989 metais. Tuomet apie naują veislę žinojo tik saujelė fanatų, bet nuo to laiko susidomėjimas „vilkiškais šunimis” vis didėja. 1982-aisiais buvo įkurtas Čekoslovakijos vilkašunių klubas, veislė pripažinta tarptautinės kinologų draugijos.
Čekų vilkašuniai labiau primena vokiečių aviganį, užauga iki 75 cm aukščio, sveria maždaug 45 kilogramus. Jie beveik neloja, emocijas reiškia vilkišku inkštimu ir skalijimu. Jų charakteris labiau vilkiškas nei šuniškas, todėl šunyčiai jau nuo pat mažens pratinami prie žmogaus bei atitinkamos aplinkos. Jei to nepaisoma, vilkašunis lieka baikštus ir nepatiklus. Auklėjant mažuosius vilkašuniukus reikia vengti kietos rankos principo – jie labai jautrūs ir to neištveria, susvetimėja, tarsi susigūžia vilkiškame savo kiaute.
Čekijos vilkašuniai labai ištvermingi, puikiai seka pėdsakais, greit atsigauna po didelių krūvių. Tačiau jie nepakenčia buko mokymosi – nuobodulys didžiausias jų priešas. Todėl ta veislė nelabai tinkama kaip tarnybiniai šunys. Jie puikesni palydovai per ilgas iškylas, važiuojant dviračiu, per speigą ir karštį. Tik reikia saugotis ir neprileisti arti svetimų šunų, nes vilkašunių medžioklės instinktas gali pabusti bet kada ir prasidės peštynės. Šiaip tie padarai nėra agresyvūs, niekada nepuola pirmi, o atsitraukia ir mūru stoja priešais savo šeimininką, kurį pasiryžę ginti iki paskutinio atodūsio.
Reikia pabrėžti, kad čekų vilkašunių griežtai nerekomenduojama imtis auginti pradedantiesiems šunų mėgėjams, antraip galima padaryti nepataisomų klaidų. Suaugę vilkašuniai, skirtingai nei dar maži šunyčiai, neturi bijoti svetimų. Jų negalima ilgai palikti vienų namuose – nuobodulys yra baisiausias jų priešas. Tam, kuris jų negerbia, vilkašuniai nedirba. Jie atsuka uodegą ir… papūsk. Elgiasi kaip vilkai: jei tu ne vyriausias gaujoje, kokio galo turėčiau tavęs klausyti. Kad išvengtų nemalonių situacijų, sugeba išsigalvoti įvairiausių taktikų. Bet jei šeimininkas ar dresuotojas tvirtos valios ir neparodo bijantis, vilkašunis puikiai įsisavina viską, ko mokomas. Tačiau ta, kad iš augintinio išaugtų nuostabus draugas, reikia puikiai išmanyti ne tik šunų, bet ir vilkų elgesį, o darbui su juo skirti ištisas dienas.
Zarloso vilkašuniai
Ši šunų veislė pavadinta ją išvedusio selekcininko Lenderto Zarloso vardu. Nyderlandų mokslininkas norėjo išvesti tokią šunų veislę, kuri neturėtų jokių degeneracijos požymių ir būtų atspari visokiausioms ligoms. Patele buvo pasirinkta vilkė Fler, patinu – vokiečių aviganis Gerardas van Franzenumas. Per kelerius metus jie susilaukė 28 šunyčių, tačiau Zarlosas tik tris atrinko kaip tinkamus antrajam kergimui. Poruoti broliai ir seserys, o jų palikuonys gavo Europos vilkašunių pavadinimą. Vėliau, gerbiant Lendertą Zarlosą, veislė buvo pervadinta į Zarloso vilkašunius.
Dėl itin patiklaus būdo Zarloso vilkašunis yra labai ištikimas naminis šuo. Jis atsargus, greitos reakcijos, prieraišus, ištikimas, išvaizda ir bėgimo maniera labiau panašus į vilką.
Kai kurie Zarloso vilkašuniai dirbo aklųjų vedliais, policijoje, gelbėtojais ar pėdsekiais. Nyderlandų gelbėjimo tarnyba tokius šunis sėkmingai naudojo skęstantiesiems ar katastrofų aukoms gelbėti. Deja, dabar jų tarnyba baigėsi – tie šunys beveik nebeveisiami, nes daugeliui žmonių nepatinka jų išvaizda.
Iš vilkašunių gyvenimo
Būties pagrindas
Jei kas nors man patinka, tai priklauso man.
Jei ką nors turiu dantyse, tai priklauso man.
Jei ką nors iš tavęs paimsiu, tai priklauso man.
Jei ką nors turėjau anksčiau, tai priklauso man.
Jei ką nors sugriaušiu, visi gabaliukai priklauso man.
Jei ką nors pamačiau pirmas, tai priklauso man.
Jei žaidi kuo nors su manimi ir padėsi tai į šoną, tai automatiškai priklauso man.
Jei kas nors yra sugadinta, tai priklauso tau.
To privalu laikytis!!!
Gyvenimo credo
Mano drauge ir savininke, tu, su kuriuo aš dalysiuosi savo ateitimi, ištikimybe, atsidavimu, nepriklausomai nuo tavo namų dydžio ar maisto kiekio, kurį man tu duosi. Saugosiu tavo namus, tarsi jie būtų mano nuosavi, nesvarbu, iš ko jie pastatyti – iš medžio ar marmuro. Jei man pas tave bus gera, seksiu tave visur, kur tik panorėsi, ir taikysiuos prie tavo norų. Viskas man bus paprasta ir gera, kuomet tu parodysi man savo draugystę. Nes labiau nei daiktus, kuriuos galima turėti, labiau nei visus patogumus aš vertinu tavo draugystę, mielą glostymą, mielus žodžius ir pasitikėjimo kupiną žvilgsnį. Parodyk man kuo dažniau, kiek daug aš tau reiškiu, mano savininke ir drauge, kadangi tu esi man viskas!
Kadangi meilė ir pasitikėjimas negali būti tiesiog surandami kaip koks sniego lopinėlis kelio pakraštyje, visa tai yra dalis visos visumos!
KUOMET MES TO NORIM!
Mano gyvenimas trunka nuo 14 iki 18 metų. Kiekvienas išsiskyrimas su tavimi suteikia man skausmą. Apgalvok tai prieš pirkdamas mane.
Duok man truputėlį laiko tam, kad galėčiau suprasti, ko iš manęs nori. Gyvenimas su manimi ne visada lengvas. Turėsi būti kantrus, supratingas, turintis daug laiko ir jausmų.
Pasėk manyje pasitikėjimo grūdelį ir suteik man saugumo jausmo, kuomet su tavimi eisiu per gyvenimą.
Nepyk ant manęs per ilgai, nebausk manęs be reikalo. Dirbi, turi savo pomėgius ir savo draugus. Aš turiu tik tave, bet palik man mano laisvę. Suprask mane.
Pasikalbėk su manimi taip dažnai, kaip tik galėsi. Netgi jei ne visus tavo žodžius suprasiu, suvoksiu tavo balsą, kuris kalba man.
Žinok, kad niekuomet nepamirštu, kaip su manimi buvo elgtąsi. Atsimink: mano mintys yra stipresnės už tavo.
Atsimink prieš pakeldamas prieš mane ranką ir man suduodamas, kad mano dantys be vargo galėtų sutrupinti tavo rankos kaulus. Nepanaudosiu jų dėl to, ką tau jaučiu.
Prieš mane pažemindamas atsimink: galbūt aš kenčiu kokį nors skausmą, gal buvau per ilgai vienišas, o gal mano sudaužyta širdis.
Apglėbk mane meile, kuomet būsiu senas – tu taip pat vieną dieną pasensi.
Būk su manimi kiekvieną sunkią valandą. Niekada nesakyk: „Negaliu į tai žiūrėti”, „Tai turi atsitikti man nedalyvaujant.” Viskas ateina ir praeina daug lengviau, kai tu esi su manimi.
Tik tuomet, kai abu būsim tos pačios nuomonės, būsime laimingi. Amžinos meilės negalima paprasčiausiai rasti kaip nukritusio lapo, ji yra sunkaus darbo rezultatas, jei tikrai mes šito norim.
Jie tokie, kokius išauginame…
Įsivaizduokite vaiką, kurio motina yra Madona, o tėvas Maikas Taisonas. Jis galėtų būti talentingas boksininkas, dainininkas arba būti visiškai netalentingas. Bemaž tas pats išeina iš vilkų mišrūnų, jei jie veisiami neapgalvotai. Gali jie būti protingi kaip vilkai arba kvaili kaip šunys. Gali būti agresyvūs, bailūs, dominuojantys – būsimų šuniuko bruožų negalima prognozuoti. Jei prie viso to dar pridėtume amerikiečių potraukį žavėtis viskuo, kas yra „cool”, o laikyti vilko mišrūną yra būtent „cool”, tai nereikia stebėtis, kad tiek daug tragedijų JAV kyla ne tik dėl vilkų mišrūnų sukeltų problemų, o pirmiausia dėl savininkų atsakomybės ir patirties stokos.
Daugumos veislių veisėjai siekia grožio idealo, o rezultatas kartais primena bjaurius komiksų gyvūnus. Vilkašunių natūralumas yra išsaugotas ir pabrėžiamas. Ne tik tuo vilkašuniai skiriasi nuo kitų šunų: jie ne tokie patiklūs, jautressni ir visiškai atsidavę šeimininkui. Treniruojant vilkašunį reikia specialaus požiūrio ir kantrybės.
Skirtingai nuo amerikietiškų vilkų mišrūnų, vilkašuniai buvo veisti pagal griežtą programą, kuria pavyko likviduoti nepageidautinus vilko bruožus ir sustiprinti norimas vokiečių aviganio savybes. Tik veisimu kinologai pasiekė, kad vadinamasis „čevečkas” tapo ne vien darbiniu šunimi, bet ir šeimos numylėtiniu. Todėl vieni juos laiko voljeruose, kiti be problemų vežasi kartu į biurą ar pasiima vakare į miegamąjį.
Vilkašuniai siaurasnukiai kaip vilkai ir gražiu kaip šuns eksterjeru. Amerikos standartizacijos institutas veislę registravo, ir dabar tuos gyvūnus galima rodyti parodose. Robertas Veinas, knygos „Vilkašuniai” autorius, tuos padarus tiesiog įsimylėjęs. Jo nuomone, vilkašuniams būtinas bendravimas – fizinis, emocinis, intelektualinis. Jie puikiai ir noriai mokosi, tačiau jų negalima laikyti pririštų grandine ir bendrauti tik 10-15 minučių per dieną. Tokiu atveju nelieka laukti nieko kito, tik bėdos. Vilkašuniai gali pulti ir agresyviai elgtis tik todėl, kad puikiai nusimano apie žmones. Jie žino visas dvikojų silpnybes ir kaip su jais susidoroti. Net du vilkašuniai gali akimirksniu pribaigti žmogų puolę vienas iš priekio, kitas iš užpakalio. Šunys tokiu atveju visada eina tik iš priekio, kad ir kiek jų būtų.
Kai kurie zoologai ne tik neperspėja žmonių apie vilkašunių keliamą pavojų, bet net rekomenduoja kergti vilkus ir šunimis. Viskas dėl to, kad su žmogumi prisitaikę gyventi šunys tapo silpni, kai kurios veislės išsigimsta, nes poruojami artimi giminaičiai. Kuo daugiau tokių „grynakraujų”, tuo jų palikuonys dažniau serga, išsigimsta. Vilkas gvena 20 metų, o dogas – vos 6-8 metus, pudelis – 8-10 metų. Tad nieko blogo, jei į kai kurias veisles įliejama šviežio vilkų kraujo.
Išties yra galimybė, kad vilkašunis gali tapti pavojingu aplinkai. Ar jis taps kraujo ištroškusia bestija, ar mylinčiu visą pasaulį, lemia ne vilko genai, o tas, kuris jį augina ir auklėja. O ši taisyklė galioja bet kuriam šuniui – nepriklausomai nuo veislės.