„Sidabrinė šviesa“ – tarp skausmo ir optimizmo

„Mama yra toks žmogus, kuris net ir skausme tampa gyvenimiškos jėgos nešėja, optimizmo bei vilties skleidėja.

Audronė iš savo skausmo ir sielvarto sugebėjo išsivaduoti rašydama“, – kalbėjo redaktorė Birutė Šeškauskienė pristatydama Audronės Ivoškaitės-Vaišnorienės knygą „Sidabrinė šviesa“.

Tikėjimą, viltį bei šviesą simbolizuoja ne tik knygelės pavadinimas „Sidabrinė šviesa“, bet ir akį rėžiantis oranžinis jos viršelis – gyvenimo ir džiaugsmo spalva.

Redaktorė tikino, kad Audronės laiškuose bei poezijoje, nepaisant skaudžių eilučių ir gilaus liūdesio, mes rasime tiek daug optimizmo, tikėjimo bei mokėjimo džiaugtis tuo, kas gyvenime gražiausia, kiek dažnai ir laimingiausiųjų tarpe nebūna.

„Išeisim visi. Tik bandome atitolinti mintis apie neišvengiamybę. Ir gyvename, kol vieną dieną baisus žvėris – praradimo skausmas – visu savo svoriu užgula protą, sielą, jausmus, padalindamas gyvenimą į prieš ir po… Sunku alsuoti, girdėti, matyti. Aštrūs skausmo nagai drasko, atrodo – visai bejėgį tavo kūną, o visas pasaulis stebi – palūši… ar pereisi į naują būvį – jautresnį, gilesnį gyvenimo suvokimą, atrasi brandesnį požiūrį į tikrąsias gyvenimo vertybes“, – savo knygoje rašo Audronė Ivoškaitė-Vaišnorienė.

„Eilėraščius aš rašiau dar mokykloje, bet jie taip ir nuguldavo į stalčius. O šioje knygoje – poezija, kuri buvo sukurta per trejus, ketverius pastaruosius metus. Laiškus rašiau tik sau… Rašiau tada, kai atrodė, kad niekas manęs neišgirs, nesupras ar tiesiog nieko nebuvo šalia. Popieriui patikėti savo skaudžiausius jausmus paprasta – juk jis nebylus ir niekada neatsakys. Rašiau tai, kas buvo net ne galvoje, o širdy… Jų spausdinti niekada neketinau, bet gyvenimas mane suvedė su redaktore Birute Šeškauskiene, kuri pamačiusi juos ir paskatino šiam žingsniui“, – apie „Sidabrinės šviesos“ gimimą kalbėjo A. Ivoškaitė-Vaišnorienė.

„Kažką prarandam, kažką atrandam… Jei atsiras bent vienas žmogus, kuris praradęs savo artimą paskaitys, gal ras kažkokią kitokią viltį sakinyje ar eilėraščio eilutėje, vadinasi, būsiu ne veltui išleidusi knygelę. Man ir pačiai paskutiniais metais reikėjo labai daug paramos, tiesiog buvimo kartu“, – pasakojo dukters netekties skausmą į puslapius sudėjusi moteris.

Netikėtai knygos iliustratore tapusi autorės dukra Karolina Vaišnoraitė kurį laiką galvojo, jog su mamos idėjomis jos studijų metu piešti darbai neturi nieko bendro. „Mano stiprybe po sesers netekties tapo mokslai. Piešiu, tapau, braižau iš paskutiniųjų. Žinau, kad panašiai nusiraminimo eilėraščiuose ieško ir mama. Greičiausiai mano ir mamos darbai, sugulę į knygą, beprotiškai fantastiškai vienas kitą papildo“, – neslėpdama jaudulio kalbėjo Karolina Vaišnoraitė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.