Gegužės 20 dieną Kauno valstybiniame lėlių teatre įvyko spektaklio – roko koncerto „Vilkas ir ožiukai” premjera, o pjesės autorė, laimėjusi jaunųjų dramaturgų konkursą „Jaunasis amžius”, – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos septintokė Šarūnė Kepenytė.
Būdama ketverių metukų iliustravai mamos Nijolės knygelę „Džiovintas debesėlis”, vėliau – „Po riestainio saule”. Groji saksofonu ir fortepijonu. Radai laiko ir teatrui?
Į koncertus dar nueinu, bet teatrui laiko nelieka, o štai iš O. Koršunovo spektaklio „Kelias į Damaską” išėjau po pirmo veiksmo, nes buvo labai baisu. Teatras – išskirtinis reiškinys, man atrodo, kai aktorius vaidina, jis gyvena tame vaidmeny, atsiveria visas.
Kaip sugalvojai parašyti pjesę?
Su mama praėjusį rudenį grybavome Nidoje, ir „Literatūrmenyje” perskaitėme apie jaunųjų dramaturgų konkursą, kad pjeses reikia pristatyti tik iki balandžio 15 dienos. Ir mama mane įkalbėjo, pradėjau rašyti. Iš pradžių net nepastebėjau, kad reikia rašyti lėlių teatrui, ir parašiau žmonėms.
Išgalvojau vienišą nevėkšlą mergaitę, atstumtą mamos, ir visa klasė iš jos šaipėsi, pravardžiavo „liurbe”. Ji vaikščiojo pas psichologą, nes išgyveno depresiją ir jai mielo berniuko paniekinimą, bet pabaigoje Gabija save apgynė. Tą pjesę labai ilgai kūriau, ir kai liko tik trys dienos iki konkurso pabaigos, man režisierius Andrius Žiūrauskas atsiuntė atsakymą: „Pjesė puiki, bet kaip tu ją įsivaizduoji vaidinant lėles”?
Ir tada?..
Per dieną sukūriau „Vilką ir ožiukus”, tą temą man pasiūlė, ir 14 dienos vakarą pjesę išsiunčiau. Ir – laimėjau, mane pastebėjo. Vėliau sužinojau, kad tarp mano varžovų buvo talentinga jauna prozininkė iš Klaipėdos Viktorija Ivanova, bet aš iki šiol negavau paskaityti jos pjesės.
Sukūriau ir žodžius dainelėms, kurias ožiukai dainavo pankų, gotų, metalistų, reperių stiliais. Vilkas dainavo kaip Rytis Cicinas, nes turėjo ožiukus prisivilioti. Manęs prašė parašyt 50 minučių trunkančiam spektakliui kuo mažiau dialogų ir daugiau veiksmo, nes spektaklį esą veš į Taliną, ir ten vis tiek nieks nesupras, tačiau teksto liko daug, jis nepakito. Žiūrėjo vaikai ir suaugusieji, ir, regis, visiems patiko.
Vaikams juk patinka baisios pasakos, šiek tiek šiurpelio?
Ten buvo truputis siaubo, ir kai tą lėlę pakabino ant strypo ir pradėjo sukti, vaikai klykė, bet man atrodo – iš džiaugsmo!
Abi su mama – rašytojos; ar labai skiriasi judviejų „natūros” ir stiliai?
Mama kartais rašo labai vaikiškai, o aš stengiuosi rašyti rimtai, suaugusiems. Nors šiaip ji kuria gerai, aš jai priekaištų neturiu. Ji manęs irgi žiauriai nekritikuoja.
Grojimas menų gimnazijoje – katorgiškas darbas. Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
Turėsiu laiko visą vasarą. Su draugais žaisime krepšinį, būsime prie jūros. Šiaip bet kokiu metų laiku maudausi jūroje. Aš ne tiek plaukioju, kiek nardau kaip undinė.
Rašymas manęs nevargina ir nesekina; atvirkščiai, įkrauna energija. Dienoraštį rašau iš širdies, nesusimąstydama apie teksto vertę, jei, tarkim, po mano mirties jį kas perskaitytų. Apie ką rašau eilėraščius? Aktualiomis dvylikamečiui temomis – apie meilę ir mirtį, – juokiasi Šarūnė. – Bet dabar stengiuosi tik groti, nes egzaminai ant nosies.
Groji saksofonu. Ką jis tau reiškia?
Saksofonas – mano meilė ir svajonė nuo penkerių metų, kai išgirdau džiazo festivalyje. Buvau prisiklijavus prie sienų saksofonistų plakatų. Sunkiausia yra išlaisvint tą garsą, išlaikyti jį ir lūpų padėtį. Beje, grojant reikia labai daug mąstyti. Mane „veža” džiazas, bet mokykloje groju tik klasiką. Šiuo metu – Hendelį.
O kaip sekasi piešti?
Man nesiseka, mano ranka išvis nedaili. Gal reikia daugiau dirbti. O šiaip norisi sukurti muziką. Kol sukursiu ką nors gero, dar daug laiko nusruvens.
Kaip pavaizduotum save abstrakčiai, ką nupieštum?
Obuolį. Žalią apskritą obuolį. Sudėjimas mano toks, kad nupaišyčiau šaržą.
Apsisprendei, kuo būsi užaugusi?
Neįsivaizduoju, dar nesu tiksliai nusprendusi. Mano sesė Akvilė yra architektė, o kita – teisininkė. Menas žmogų iš vidaus puošia, jį praturtina. Norėčiau būti ir teisininke, ir menininke, bet mama sako, kad tada tikrai nebeliks laiko koncertuoti ir gastroliuoti. Ne dėl padėties visuomenėje ar pinigų mane traukia advokato profesija. Man įdomi baudžiamoji teisė. Matau, kokį įtemptą protinį darbą dirba mano tėtis, bet ir emocijų užtenka.
Ar manai, kad neapdovanoti gabumais vaikai yra nuobodos?
Tikrai būna taip, kad tie, kuriems visiškai nesiseka mokslai, turi gilų, įdomų vidinį pasaulį. Gal domisi sritim, apie kurią aš nieko neišmanau. Ir aš nesijaučiu niekuo geresnė už kitus vaikus, parašiusi šią pjesę.