„Paminklas raudančiai teatro Mūzai”
Birželio 7 d. 16 val. – Klaipėdos Pilies teatro ir Pantomimos teatro „A” hepeningas. Paminklo raudančiai teatro Mūzai atidengimas – kvietimas į piliavietę.
Verkianti Mūza simbolizuoja atgailą ir permaldavimą už biurokratų ir valdininkų daromą žalą kultūrai. Jos ašaros kaip banguojantis jūrų vanduo nuplauna visus piktuosius burtus.
Taip pat jos ašarų galima pasirinkti ir parsinešti namo. Ši priemonė kaip rasos vanduo susikaupęs ant lapų ir žolių „yra tikras vaistas, dangaus dovana akims, opoms bei viduriams”.
„Šaukštaveidė Stainberg”
Birželio 7 d. 17 val. piliavietėje – Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Lee Hall „Šaukštaveidė Stainberg” (režisierė Marija Misiūnaitė, scenografė Giedrė Brazytė, kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, videorežisierius Rokas Tarabilda, vaidina aktorė Neringa Bulotaitė).
„Šaukštaveidė Stainberg” yra devynerių metų nuo vėžio mirštančios autistės mergaitės, negalinčios bendrauti žodžiais, monologas. Tai drama apie keistą izoliuotą vaiką, kuris vienu metu supranta apie pasaulį viską, ir kartu nieko nesupranta. Dauguma kritikų šį kūrinį apibūdino kaip „emociškai galingą” ar „emociškai sensacingą”. Kūrinys rodo autoriaus siekį bandyti perteikti tai, kas nežinoma ir ko net logiškai neįmanoma sužinoti. Autorius savotiškai suteikia balsą tiems, kurie yra nesuprasti ir negali savęs išreikšti. Sunki tema spektaklyje perteikta skaidriai. Herojė monologuose kalba apie tai, ko mes labiausiai bijome. O jos suvokimas apie tuos dalykus – kupinas šviesos.
Teatro kritiko Rido Vitkausko teigimu, „Šaukštaveidėje…”estetiniai dėmenys itin preciziški. G.Brazytės sukurtos scenografijos pagrindinis akcentas – deformuotų matmenų objektas, primenantis gal lovą, gal karstelį. Pilkšvos spalvos mirguliavimas, R.Tarabildos videovaizdai (jie tarsi „sudvigubina” heroję, bet jos nedubliuoja), tarsi „negirdima” kompozitorės S.Dikčiūtės muzika sustiprina keistą herojės „gyvenimo šalia gyvenimo” įspūdį. Nors herojė daug kalba apie ligas, jų fizines ir psichologines pasekmes, fiziologija spektaklyje neakcentuojama. Jei galima taip sakyti, šiurpi tema apgaubiama švelnaus liūdesio ir poezijos aura.”
„Chick – stick”
Birželio 7 d. 22 val. piliavietėje – Teatras AKT (Lenkija). „Chick-stick” (režisierius Antonis Pogorzelskis).
Teatras AKT buvo įkurtas 1990 metais Varšuvoje. Jame vaidina profesionalūs pantomimos aktoriai. Spektakliuose, kurių dauguma vaidinami gatvėse, daug komiškų elementų, cirko. Šio teatro vaidinimams yra būdingas komedijos dell Arte stilius. Kontaktas su publika, improvizacija, efektinga šviesa, muzika, fejerverkai suteikia spektakliams žavesio. „Chick – stick” – nestandartinis ugnies šou, dažnai rodomas Lenkijoje ir užsienyje.
„Skersai ir išilgai”
Birželio 7 d. 23 val. piliavietėje – teatro trupai „Gliukai”, Klaipėda. Ugnies vaidenimas „Skersai ir išilgai” skambant Ainu, Inuitu, liaudies muzikai (režisierius Benas Šarka).
Ne visi buvo Himalajuose, nors visi žino, kad Himalajai yra. Teatro trupai „Gliukai” tokie pat tikri kaip Himalajai, nors juos ne visi matė. „Gliukai” laksto skersai ir išilgai. Ir visai nesvarbu, ar ugnis yra išorėje, ar viduje. Svarbu, kad ji yra…
„Sirenos”
Birželio 8 d. 16 val. Atgimimo aikštėje – Klaipėdos Pilies teatras, šokių kolektyvai „Vėjūnė” ir „Aitra” (vadovai Irma ir Rolandas Stoniai). Karnavalas-kvietimas į piliavietę „Sirenos” .
Įspūdingas gatvės renginys, dvelkiantis jūra, Versalio sodais, sukurtas dizainerės Ainos Zinčiukaitės ir Vyto Aleknavičiaus. Tai gatvės improvizacija, visur susilaukianti žiūrovų susižavėjimo ir aplodismentų.
„Paskutinis terminas”
Birželio 8 d. 17 val. piliavietėje – Daugpilio rusų dramos teatras (Latvija). „Paskutinis terminas” Valentino Rasputino pjesės motyvais (režisierius Semionas Losevas, kompozitorius Antonas Degtiarenka).
Kažkada tolimais 60-aisiais jo apsakymai ir apysakos sunkiai įveikdavo cenzūrą, o spektakliai ir filmai buvo kaltinami „smulkiatemiškumu” – „Atsisveikinimas su Matiora”, „Pinigai Marijai”, „Gyvenk ir prisimink”, „Prancūzų kalbos pamokos” ir galiausiai „Paskutinis terminas”. O laikas nustato tikrąsias vertybes. Pamiršti 60-ųjų cenzoriai, rašytojų knygos, kurios tada maitinosi iš valdžios, atiduotos į makulatūrą. O Valentino Rasputino kūryba iki šiol stebina savo šiuolaikiškumu ir sugebėjimu atskleisti žmogaus dvasinio pasaulio gilumą. 2007 metais Valentinui Rasputinui suėjo 70 metų. Spektaklis „Paskutinis terminas” skiriamas jo jubiliejui – rašytojui, kuris visada sugebėjo išsaugoti ir perduoti skaitytojams tikėjimą nemirštančia žmogiškąja vertybe – sąžine.
…Šiuolaikinės „perestroikos” nepaliestame sibirietiškame kaimelyje miršta aštuoniasdešimtmetė močiutė Anna Stepanovna. Vienintelis jos priešmirtinis noras – pamatyti savo didelę šeimą. Per didžiausius vargus iki kaimelio nusigavę šeimos nariai pasiruošė motinos laidotuvėms, vienok, pasirodė, kad senutė gyva… Dabar visas veiksmas sukasi į rimtų bet tuo pačiu komiškų situacijų kamuolį. Apie ką galvoja kiekvienas iš vaikų, atvažiavusių laidoti motiną? Su jos mirtimi baigiasi ištisa epocha. Vaikams nebereikalingi nei gimti namai, nei motinos skarelė, kuria apsigaubusi ji ėjo į pirmąjį pasimatymą. Spektaklis „Paskutinis terminas” pastatytas kaip prisiminimų mozaika, kai poelgiai vertinami per sąžinės prizmę, o tai – jau žingsnis link moralinio atgimimo. Šioje tragiškoje apysakoje gimsta tikėjimas šviesiąja žmogaus prigimties dalimi.
„Katytė P”
Birželio 8 d. 20.30 val. piliavietėje – Kauno Mažasis teatras. Eve Ensler „Katytė P”(režisierius Vytautas Balsys, dailininkė Inga Kažemėkienė, vaidina aktoriai Ramūnas Šimukauskas, Saulius Bagaliūnas, Henrikas Savickis, Audrius Baniūnas.).
Išrankiai ir drąsiai publikai – šiuolaikiškas spektaklis. Pagal Eve Ensler feministinę pjesę „Vaginos monologai” pastatytas režisieriaus Vytauto Balsio spektaklis „Katytė P” – labiausiai intriguojantis Kauno mažojo teatro spektaklis, skirtas tik suaugusiems. Daugelyje scenų statyta pjesė provokuoja netikėtu atvirumu. Kauno mažajame teatre feministinis tekstas atgyja keturių frakuotų vyrų vaidmenyse. Atsiribojimo efektas, pop art stilistika ir monologai virsta žaismingu veiksmu, sukuriančiu patrauklią ir komišką visumą. Skandalingieji „Vaginos monologai” pateikti delikačiai ir linksmai, nors ir kalbama apie tai, ko iki šiol nebūsite girdėję kalbant garsiai.
Režisieriaus teigimu, spektaklio pasakojimą galima palyginti su prisiminimais iš vaikystės, tarsi spektaklyje sugrįžtų tos pačios moterys, atvirai pasakojančios apie pačius intymiausius dalykus, tikėdamos, jog girdintys nesupras jų kalbų.
Geidžiamiausias Kauno mažojo teatro spektaklis vertinamas ne tik publikos, bet ir mielai kviečiamas dalyvauti svetur: tarptautiniame festivalyje „Euro-scene” Leipcige (Vokietija) šis spektaklis buvo pavadintas festivalio atradimu, ir sulaukė didžiulio kritikų dėmesio ir pagyrimų, kuo negalėjo pasigirti daugiau nė vienas festivalio dalyvis. Albanijoje, Tiranoje, vykusioje tarptautinėje meno bianalėje (2003) spektaklis pristatytas kaip vienas ekstravagantiškiausių pasirodymų jų šalyje per dešimt metų. Taip pat rodytas Drezdeno, „Societaetstheater” bei Sankt Peterburgo tarptautinio Baltijos šalių antrųjų miestų teatrų festivalio lankytojams ir kitur.
„Kvadratai”
Birželio 8 d. 23 val. piliavietėje – misterija „Kvadratai” (režisierė Rūta Bunikytė, choreografė Agnija Šeiko, choro „Aukuras” vadovas Alfonsas Vildžiūnas).
Judesio ir muzikos pasakojimas, jungiantis chorinį dainavimą, šiuolaikinį šokį ir vaidybą. „Kvadratai” – menų sintezės projektas apie žmogaus prigimties pastovumą, nepriklausomą nuo amžių kaitos.
„Kvadratai” – žmogaus gyvenimo erdvė. Tai kambarys, kuriame gyvename, patalpa, kurioje dirbame, vieta, kurioje liekame vieni, sandėlys, kuriame sukraunami nereikalingi daiktai, jausmai. Tai būties erdvė, kur kiekviena briauna – durys, bet tuo pačiu ir siena.
Piliavietės griuvėsiai prikelia savo demonus (nerandančias vietos sielas), kurie pasakoja savo gyvenimo istorijas. Jos paprastos, skaudžios ir artimos, kaip ir pats gyvenimas. Tie, kurie „buvo”, atėjo papasakoti tai, kas „bus”. Nes laikai keičiasi, o žmogus lieka toks pat – su savo jausmais ir silpnybėmis.
Dalyvauja choras „Aukuras”, Agnijos Šeiko šiuolaikinio šokio trupė, Klaipėdos universiteto režisūros katedros studentai.
„Iškasenos”
Birželio 9 d. 13 val. Atgimimo aikštėje – pantomimos teatras „A”, Klaipėda. Gatvės vaidinimas „Iškasenos” – kvietimas į piliavietę (režisierius Aleksas Mažonas, kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė).
Teatrališka keistų žmonių, keliaujančių per laiką, procesija… Jų pasirodymas kelia nuostabą, nes išnirę iš praeities šie keisti padarai su begaliniu smalsumu apžiūrinėja aplinką, į kurią papuolė.
Iš minios išnyrantys keisti, deformuoti – kuproti, kreivi, pilvoti personažai: kaukai, troliai, malūnininkai barstantys ant žmonių miltus, tarytum norėtų susitapatinti su dabartiniais žmonėmis… Ir ateiviams iš kito laiko keista, kodėl žmonės nenori su jais susibičiuliauti.
„Balta katė juodoje Aliaskoje”
Birželio 9 d. 14 val. piliavietėje – Kauno dramos teatras. Gintarė Adomaitytė „Balta katė juodoje Aliaskoje” (režisierius Arvydas Lebeliūnas, scenografas Gintaras Sodeika, kostiumų dailininkė Inga Kažemėkienė, kompozitorius Rokas Radzevičius, vaidina aktoriai Dainius Svobonas, Daiva Rudokaitė, Liucija Rukšnaitytė, Vilija Grigaitytė).
Pjesė pristatoma taip, kaip ji buvo pristatyta Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramoje – tarsi ją įrašinėtų radijo studijoje. Aktoriai scenoje gyvena jau ne dvigubą (vaidmens ir atlikėjo), o trigubą gyvenimą – savo paties, pjesę įgarsinančio aktoriaus ir pjesės personažo. „Tai ne drama ar komedija – tai studija, nes veiksmas vyksta garso įrašų studijoje, ir pjesės mes nestatom, o ją studijuojam”, – sakė režisierius A.Lebeliūnas.
…Vyras atsiveda moterį į naujus namus. Tai jo mirusios pažįstamosios testamentu paliktas butas. Moteris norėtų viską pradėti „nuo nulio”, tačiau vyras nėra linkęs atsisveikinti su praeitimi. Į besirezgantį konfliktą įsikiša dar ir paslaptingi telefono skambučiai…
„Pietūs su Liudviku”
Birželio 9 d. 20 val. piliavietėje – Kauno dramos teatras. Tomas Bernhartas „Pietūs su Liudviku” (režisierius Alvydas Vizgirda, dailininkė Marta Vosyliūtė, kompozitorius Giedrius Puskunigis).
Ši pjesė – dviejų dalių žmogaus studija paveikslėliuose, arba viena iš Bernardo komedijomis vadinamų scenos kūrinių, kuriame jis liūdnai parodijuoja dvasingais save laikančių žmonių siekiamą gyvenimo būdą.
Savo pjesėje T.Bernhardas griauna mitą apie XX a. filosofijos genijų Ludviką Witgenšteiną (1889-1951), kuris gimė Vienoje, labai turtingoje į krikščionybę atsivertusių žydų šeimoje. Savanoriu išėjo į Pirmąjį pasaulinį karą. Mėgo atsiskyrėlišką gyvenimą, nuošalias vietoves Norvegijoje, Airijoje, kur užsidaręs rašydavo. Dėstė Kembridžo universitete…
…Didysis filosofas čia parodomas ankštoje psichinėje ir egzistencinėje namų aplinkoje su dviem savo seserimis. Tai ne tik slegiantys, pagal senosios aukštuomenės taisykles sutvarkyti šeimos namai, bet ir jų pačių asmenybės. Personažų bendravimas nuolat balansuoja ant susitvardymo ir santykių žlugimo ribos. Seserų gyvenimas tarytum sukasi apie ekscentriškojo brolio poreikius, kuriuos autorius parodo kaip „bepročio laisvę” apginti savo valią. Dūžta ne tik senovinis porcelianas, bet ir iliuzijos, kad gyvenimą galima priversti paklusti mūsų pačių nusistatytai tvarkai…
Tačiau ne buitinės detalės ar gyvenimo būdas atskleidžia asmenybę. Ką dar gali padaryti žmogus, nebesugebantis mėgautis gyvenimu? „Į pasaulį visi ateina talentingi, bet kažkodėl gyvenime viskas krenta iš rankų – sugebame nebent „perstumdyti baldus” (ir tai ne visi). Mums rūpi šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje sužadinti kokybiškesnio gyvenimo – taip pat ir meno – poreikį”, – teigė režisierius A.Vizgirda. T. Bernhardas pjesę skyrė trims žinomiems austrų aktoriams (kurių vardais ir pavadino pjesę), todėl, anot režisieriaus, spektaklis skiriamas trims talentingiems Kauno aktoriams – S. Šidlauskui, D. Stubraitei ir G. Piktytei.
„Gavėnios ir karnavalo kova@”
Birželio 9 d. 23 val. piliavietėje – Festivalio uždarymas. Lenkų šokio teatras, Poznanė. „Karnavalo kova@su Gavėnia” (autorė, choreografė, režisierė Eva Vycickovska, dizaineris Bohdanas Cieslakas, kompozitorius Zbignievas Lovzylas).
Jie gražūs, gąsdinantys ir šokiruojantys. Muzika dvelkteli ir dingsta. Ji grįžta įsakmiu būdu nepalikdama vietos abejonėms. Ji tampa šventvagiškom litanijom ir klyksmais. Ji išeina ir sugrįžta. Vedėjas kažką sako… Mums juo tikėti? Kažkas verkia… Kažkas šnibžda… (Tai aktorius ar žiūrovas?..) Ar tai šou? Atgijusi paroda? Technovakarėlis? Madų šou? Turgaus aikštės festivalis? Pragaras?..
Tai ne tradicinis baletas. Riba tarp scenos ir žiūrovų neegzistuoja. Spektaklio metu šokėjai vienas kitam užleidžia vietą ant platformų, žengia į minią ir iš jos pakyla. Jie tarp žiūrovų, jie dalis žmonijos – nuodėmingi, juokingi, grasinantys, supančioti aistrų – liečia juos, gundo tingius, provokuoja pykčiu, gąsdina pasipūtimu, baugina pavydu.
Anot Lenkijos spaudos, lenkų šokio teatro Poznanės baleto kūrinys „Gavėnios ir karnavalo kov@”, sukurta ir organizuota kartu su Muzikos akademija ir Nacionaliniu muziejumi, sukelia pagarbą. Šio spektaklio esmė – kažkas paprasto ir gražaus apie žmogų – paprastą, vidutinį, susipainiojusį savo silpnybėse, baimėse, netobulume, linkusį neatgailauti dėl savo nuodėmių.
Per festivalį piliavietėje veiks teatrabaris „Božegraika”
Kiekvieną dieną nuo 16 val. iki vidurnakčio festivalio teritorijoje piliavietėje veiks teatrabaris „Božegraika”. Programoje…
Ketvirtadienį 16-17 val. – pasitiktuvės piliavietėje, 18-19 val. – lemties ženklų filosofinis stovėjimas ant piliavietės stogų, pianino koncertas, 19-20.30val. – porcelianinės vestuvės, 22-23 val. – laisvalaikis.
Penktadienį 16-17val. – pasitiktuvės piliavietėje – A.Mažonas be partnerių, apnuogintas machas, 19-20.30val. – propagandinė akcija už kulinarinio paveldo išsaugojimą, karnavalas piliavietės aikštėse. 21.30-23val. – mišrus choras „Cantare” laisvu stiliumi, Kretingos ilgakojai, Aleksas dar vis be partnerių, laimingiausiems šypsosi paršelis.
Šeštadienį 16-17 val. – pasitiktuvės piliavietėje, 18-19 val. – nepaprastas Tilzit koncertas kukliems instrumentams ir kaspinui, iškasenos, 18-20 val. – juodosios magijos šokis ir t.t. ir t.t.
Faina šventė.Verta kiekvienam nors kartą pabūti.