Likus porai metų iki 1900-ųjų, Panevėžyje buvo 50 aukštąjį mokslą turinčių asmenų, dauguma jų buvo bajorai. Tačiau labai greitai šturmuoti mokslo aukštumų griebėsi vadinamieji prasčiokai. Mat bajorų luomas, Lietuvą valdęs pusę tūkstantmečio, pradėjo nykti. Į pagrindines pozicijas išėjo buvę prasčiokai – prakutę ir žemes susipirkę valstiečiai, pralobę sumanūs pirkliai, prasigyvenę, cechus įsteigę amatininkai. Gana sparčiai bajorija nuėjo užmarštin, užleidusi penkis šimtus metų laikytas pozicijas. Kaip visus tuos metus gyveno ir ką veikė Panevėžio krašto bajorai, pristato trejus metus rengta Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicija.
Visa tai, kas primena bajorus, nuspręsta sutalpinti iki šių dienų išlikusiame seniausiame Panevėžio name – buvusiame Upytės pavieto archyve. Upytės pavietas – tai teritorija, mažai besiskirianti nuo dabartinės Panevėžio apskrities teritorijos. Tačiau savo reikšme dabartinis bažnytkaimis Upytė tuomet buvo nurungęs neseniai metropolio statusą gavusį Panevėžį. Seniausias Panevėžio namas, pasak muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko, vienintelis Panevėžyje esantis statinys, tiesiogiai susijęs su bajorijos gyvenimu.
Panevėžio muziejus surinko ir naujojoje ekspozicijoje patalpino daugumos šiame krašte gyvenusių bajorų šeimų herbus, jų dvarų nuotraukas. Deja, daugumos dvarų išliko tik sienos, vos vienas kitas jų vis dar turi ir langus. Pristatomas muziejų išsaugotas dvarų didybę menantis gobelenas, šachmatų stalelis, veidrodis raižytais rėmais. A.Astramskas didžiuojasi išlikusiomis Rodų dvarininko, dailininko Romano Švoinickio ir jo dailės dirbtuvių nuotraukomis. Kad pritrauktų praeivių dėmesį, išdidinta užpraėjusiame šimtmetyje daryta R.Švoinickio nuotrauka iškabinta ir ant muziejaus fasado.
Rengiant ekspoziciją neapsieita ir be skandalais apaugusios, legendine tapusios Upytės bajoro Vladislovo Viktorino Sicinskio asmenybės. Apsilankiusiesiems sudaryta galimybė pamatyti už stalo sėdintį patį V.V.Sicinskį, kurį Panevėžio krašte tapo įprasta vadinti Čičinsku. Apie Čičinską žinomas tikras faktas yra tas, kad jis išardė 1655-ųjų Seimą. Piktinamasi, kad taręs veto dvarininkų apmokestinimui, Čičinskas nulėmė lietuvių karo su švedais baigtį. Nebegaudami paramos, mūsų protėviai dėl Čičinsko įgeidžio (ar stropiai vykdyto Radvilų paliepimo neapmokestinti bajorų) karą pralaimėjo ir sužlugdė valstybę.
Tikėtina, kad dėl to, jog V.V.Sicinskis buvo ne katalikas, bet evangelikas reformatas, katalikiškose Upytės žemėse jis, kaip kitatikis, nebuvo mėgstamas. Sklido legendos, neva jis buvęs piktas ir nedoras, negana to, bažnyčioje nušovęs kunigą. Šioms legendoms patvirtinimų nėra. Tačiau tikra tai, kad antroje XIX amžiaus pusėje Upytės apylinkėse atsirado mumija, kurią pradėta vadinti Čičinsku. Sakoma, kad bernai tą mumiją tampydavęsi į kaimų vakaruškas ir ja gąsdindavę mergas.
Norėdamas, kad nustotų patyčios iš mirusiojo, vietos klebonas mumiją parsigabeno į kleboniją ir įdėjo į spintą. Tikra dar ir tai, kad po 1863 metų sukilimo klebonijoje kratą daręs rusų kareivis atidarė spintos duris ir ant jo užvirto ten saugota mumija. Kareivis iš išgąsčio numirė. Žinia apie tai pasiekė vyskupą Motiejų Valančių ir šis į Upytę atsiuntė raštą, reikalaudamas, kuo greičiau palaidoti šią mumiją. Tikėtina, kad taip ir buvo padaryta ir jos pamatyti nebeteks. Tačiau visi, kurie norite pamatyti Čičinską, užsukite į Panevėžį…