Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą tikėtasi sutikti turint penkis regioninius kultūros centrus, įsikūrusius keturiuose įspūdinguose mūsų krašto dvaruose bei viename iš dominikonų vienuolynų
Prieš septynerius metus šių centrų kūrimui skirti valstybės milijonai taip ir liko nepanaudoti. Regioninių kultūros centrų įkūrimo iniciatorius – Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys apgailestauja, kad puiki idėja vulgarizavosi dėl regionų kultūros puoselėtojų iniciatyvos stokos. Regionų kultūros darbuotojai LŽ prisipažino, jog vien idėjos jiems nepakanka – norėtųsi ir bendros regioninių kultūros centrų kūrimosi bei veiklos koncepcijos.
Svajota apie traukos centrus
Pasak R.Budrio, Lietuvoje įkurti penkis regioninius kultūros centrus visų pirma sumanyta norint išsaugoti bei išpuoselėti dvarus, kuriuose jie būtų įkurti. Norėta juos paversti kultūros, informacijos bei turizmo traukos centrais.
„Atstatyti visų Lietuvos dvarų turbūt niekada nepajėgsime, todėl buvo nuspręsta investuoti į skirtinguose Lietuvos regionuose geriausiai išlikusius dvarus. Kėlėme tikslą atstatyti bei restauruoti ne kurį nors vieną dvaro statinį, bet visą jų kompleksą. Tikėjomės atstatytus dvarus tarnausiant ne vien šių regionų, bet visos Lietuvos kultūrai”, – LŽ sakė R.Budrys.
Atrinkti dvarai ir vienuolynas
Dailės muziejaus direktorius teigė, jog Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui buvo sumanyta iš pagrindų sutvarkyti pačioje Plungėje esantį Plungės dvarą, Vilkaviškio pašonėje esantį Paežerių dvarą, Liškiavos vienuolyną netoli Druskininkų, Švenčionių dvarą, esantį už poros kilometrų nuo Švenčionių, ir Rokiškio dvarą. Anot R.Budrio, sutvarkius šiuos dvarus bei vienuolyną, būtų atiduota duoklė visų Lietuvos regionų – Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos bei Vilniaus krašto kultūrai.
Be to, neabejota, kad regionų kultūros centrų įkūrimas būtų gerokai suaktyvinęs visos šalies kultūrinį gyvenimą, turėtume ką parodyti užsienio svečiams. „Tokie centrai puikiausiai gyvuoja ir yra gausiai lankomi Anglijoje. Lietuva, išskyrus suvalkiečius, pasirodė nepajėgi įgyvendinti šios idėjos”, – apgailestavo R.Budrys.
Skirti milijonai
R.Budrys pabrėžė, kad regioniniams kultūros centrams kurti prieš septynerius metus Lietuvos valstybė buvo skyrusi ne vieną dešimtį milijonų litų. „Kiek pamenu, Plungės dvarui buvo atseikėti 22 milijonai, Rokiškio ir Paežerių dvarams – po 7-9 milijonus litų. Nemažai lėšų skirta ir kitų centrų kūrimui. Tačiau, kad gautų lėšų, regioninių kultūros centrų kūrėjai turėjo pristatyti aiškias būsimojo darbo programas, įrodyti, kaip panaudos šiuos pinigus. To padaryta, deja, nebuvo”, – apmaudu dalijosi R.Budrys.
Pašnekovo manymu, jo iškelta idėja žlugo dėl to, kad regionuose dirbantys kultūros puoselėtojai pritrūko iniciatyvos ir kompetencijos. „Iniciatyvūs ir kompetentingi pasirodė tik suvalkiečiai, prieš trejus metus Paežerių dvare įkūrę Suvalkijos regioninį kultūros centrą”, – teigė jis.
Pasigedo koncepcijos
Rokiškio dvare, kuriame buvo manoma įkurti Aukštaitijos regiono kultūros centrą, įsikūrusio Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marija Mieliauskienė įsitikinusi, jog graži idėja nebuvo įgyvendinta dėl to, kad buvo išreikštas vien noras, tačiau nebuvo sukurtos koncepcijos, kuo turėtų užsiimti regioniniai kultūros centrai.
„Rokiškio dvare įsikūręs puikus muziejus, sulaukiame nemažai lankytojų, vyksta įvairūs renginiai. Kad galėtume plėsti veiklą ar bent rašyti projektus, reikia ir daugiau etatų, ir patalpų. O kas steigs etatus? Kas mokės atlyginimus? Tai, ko gero, turėjo numatyti regioninių kultūros centrų kūrimo idėjos autoriai”, – svarstė M.Mieliauskienė.
Milijonai centro nepasiekė
Regionininių kultūros centrų koncepcijos pasigenda ir jau veikiančio Suvalkijos (Sūduvos) regioninio kultūros centro direktorė Gražina Pauliukonienė. Direktorė atkreipė dėmesį, kad įgyvendinti regioninio kultūros centro idėją ėmėsi Marijampolės apskritis, kurios teritorijoje esančiame Paežerių dvare buvo sumanyta kurti regioninį kultūros centrą. Apskrities iniciatyva buvo įsteigti šio centro darbuotojų etatai, gauta lėšų dvarui restauruoti. Tačiau nė vienas litas iš valstybės skirtų milijonų regioninių centrų kūrimui G.Pauliukonienės vadovaujamo centro nepasiekė. Šiuo metu ir toliau rašomi dvarui atstatyti būtini projektai, o esamose patalpose vyksta teatrų festivaliai, konferencijos, parodos, rengiamos Suvalkijos regioninio kultūros centro darbuotojų.
„Mums labai gaila, kad kol kas Lietuvoje esame vienintelis regioninis kultūros centras. Nėra su kuo bendradarbiauti, pasidalyti idėjomis, pasisemti minčių”, – prisipažino G.Pauliukonienė.