Neseniai Lietuvoje viešėję Artimųjų Rytų ekspertai iš Izraelio Danielis Kutneris, Tzevy Mirkinas ir Yifat Amedy turėjo progos perduoti savo požiūrį į padėtį regione bei žydų ir arabų konfliktą
Nepriklausomą informaciją Izraelio užsienio reikalų ministerijai teikiančio Strateginių studijų centro vadovas Danielis Kutneris nurodė tris svarbiausias sritis, su kuriomis susiję didžiausi konfliktai ir krizės Artimuosiuose Rytuose: tai – palestiniečiai, Libanas ir Iranas.
Palestiniečiai
Taikos procesas žlugo
Nors, pasak Izraelio ekspertų, regionas dabar išgyvena palyginti taikingesnį laikotarpį negu tuomet, kai 1948 metais susikūrus Izraelio valstybei kilo keli karai, praėjusį dešimtmetį gimusios viltys, jog Izraeliui pagaliau pavyks susitaikyti su palestiniečiais, žlugo.
Kaip nurodė D.Kutneris, taikos procesas buvo grindžiamas 2 svarbiausiais dalykais: pirma, supratimu, kad jei net ir nesutariama dėl kelio, žinoma, kur norima nueiti – į dvi suverenias Palestinos ir žydų valstybes, sugyvenančias greta taikoje; antra, sutarimu, jog skirtumai bus sprendžiami derybomis, ne smurtu.
2000 metų rugsėjį prasidėjusi antroji palestiniečių intifada (sukilimas) reiškė grįžimą prie kovos, ir tai labai apsunkino derybas. „Mano požiūriu, jie pasuko istorijos ratą atgal. Dingo abipusis pasitikėjimas, sustiprėjo neapykanta, deja, manau, abiejose pusėse, ir tapo labai sunku įveikti neigiamus šio laikotarpio padarinius”, – sakė D.Kutneris.
Antrasis principas buvo pakirstas 2005 metų pabaigoje palestiniečiams per rinkimus dėl įvairių priežasčių išrinkus „Hamas”. Šis islamistinis judėjimas gavo daugumą parlamente, ir tai leido jam sudaryti vyriausybę. Nuo tada palestiniečių vyriausybė iš esmės yra rankose partijos, kuri netiki taika ir Artimaisiais Rytais su Izraeliu. „Jie tiki islamiškais Artimaisiais Rytais, kuriuose Izraelis neegzistuoja, ir tai, žinoma, įstūmė perspektyvą susitarti į aklavietę”, – sakė D.Kutneris.
Sprendžia dilemą
Šiuo metu palestiniečiai iš esmės turi du vadovus: prezidentą Mahmudą Abbasą, partijos „Fatah”, vadovavusios palestiniečių nacionaliniam judėjimui nuo 1967 metų, pirmininką, ir vyriausybę, kurią kontroliuoja „Hamas”. Pastaruoju metu palestiniečių valdžia gana sparčiai slysta į anarchiją, kilus naujai smurto bangai palestiniečiai žudo vieni kitus gatvėse. Tai pateikia Izraeliui dilemą: su kuo plėtoti taikos procesą, kas yra Izraelio partneris? „Tai klausimas, į kurį dar neturime atsakymo”, – pripažino D.Kutneris.
Palestiniečiai ne tik žudo vieni kitus, bet ir tęsia Izraelio puldinėjimą, gal mažesniu mastu nei prieš keletą metų, bet pakankamai intensyviai. Pavyzdžiui, Izraelio Sderoto miestą kas dieną pasiekia artilerijos sviediniai, paleisti iš Gazos ruožo. Izraelis mano, jog „Hamas” ir sąjungininkai bei kitos grupuotės naudojasi jo santūrumu savo kariniam pajėgumui sustiprinti, stato įtvirtinimus ir kasa požeminius tunelius. Tad Izraelis sprendžia dar vieną dilemą: ar padaryti tam galą dabar, ar laukti, kol pratrūks kas nors panašaus, kaip Libane, kai kita pusė tapo labai stipri ir tai atsiėjo daug žmonių gyvybių.
Bjauru, bet gelbsti gyvybes
Sieną, kurią Izraelis stato siekdamas atsitverti nuo palestiniečių, Izraelio atstovai labiau linkę vadinti saugumo užtvara, kurios dažnai nė nematyti, kol neprivažiuoji visai prie pat. Betoninis barjeras kyla tik ties tomis vietomis, kur palestiniečių ir Izraelio miestai yra labai arti, taip yra ir Jeruzalėje, tačiau 90 proc. trajektorijos sudaro saugumo užtvara su elektroniniais prietaisas.
Kaip nurodė ekspertai, šis skiriamasis barjeras pradėtas statyti, kai teroristų puolimas, dėl kurio 2002-2003 metais gyvenimas Izraelyje tapo nebepakenčiamas, buvo didžiausias, ir to reikalavo visuomenė.
Pasak D.Kutnerio, nepaisant įspūdžio iš šalies, ši siena yra pakankamai veiksminga, beveik jokių prasiskverbimų ten, kur ji baigta, ir tai svarbiausia priežastis, dėl kurios Izraelis toliau ją stato.
Rygoje reziduojantis Izraelio ambasadoriaus Latvijai ir Lietuvai pavaduotojas Davidas Levy akcentavo, jog tai tik laikina saugumo priemonė ir jokiu būdu ne mėginimas vienašališkai nubrėžti būsimą ribą tarp Izraelio ir Palestinos.
„Tai bjauru, brangu, daro žalą aplinkai, sukelia sunkumų palestiniečiams, sunku pasakyti ką nors pozityvaus apie ją, tačiau ji gelbsti gyvybes, ji sumažino žuvusiųjų skaičių 90 procentų. Šią sieną mes panaikinsime, kai vėl sėsime prie derybų stalo, priklausomai nuo to, kaip susitarsime. O kol kas tai vienintelis sprendimas sustabdyti žudynes”.
Libanas
Atsakas buvo būtinas
Kita krizės, kurią atidžiai stebi Izraelis, sritis – padėtis Libane. Kaip paaiškino Izraelio ekspertai, Pietų Libanas yra teritorija, kurią istoriškai priešai naudojo Šiaurės Izraeliui puldinėti. Iš pradžių palestiniečiai, o paskui islamistinis šiitų „Hizbollah” judėjimas pasinaudojo valdžios vakuumu Pietų Libane ir pavertė jį Izraelio puolimo baze. Pavojus Izraeliui iš Pietų Libano nepaliaujamai kyla nuo aštuntojo dešimtmečio, kai ten kilo pilietinis karas.
D.Kutneris akcentavo tą faktą, jog 2000 metų gegužę Izraelis visiškai pasitraukė iš Pietų Libano, už linijos, kurią nubrėžė Jungtinės Tautos, tačiau tai sukėlė didelę problemą „Hizbollah”: staiga dingo priežastis, pateisinusi jos, kaip karinės organizacijos, egzistavimą. Nuo to laiko grupuotei teko ieškoti priežasčių savo išpuoliams pateisinti, įskaitant tariamą sienos ginčą dėl vadinamųjų Šebos fermų, kuris iš tikrųjų yra Libano ir Sirijos, o ne Libano ir Izraelio ginčas. Tačiau šios „smulkmenos” nedomino „Hizbollah”, svarbiausia buvo teigti, jog Izraelis tebėra okupavęs Libano teritoriją, todėl atakos prieš Izraelį pateisinamos.
Pasak D.Kutnerio, „Hizbollah” vadovas šeichas Hassanas Nasrallah manė, jog gali plėsti puolimą vis gilyn į Izraelį nesulaukdamas visuotino atsako. Tačiau Izraelis nebegalėjo tęsti susilaikymo politikos, kai pernai liepos 12 dieną „Hizbollah” surengė Izraelio patrulio pasalą, nužudė visus kareivius, 2 jų pagrobė – iki šiol nežinoma, ar jie gyvi, ar mirę, – ir pirmą kartą per daugybę metų apšaudė iš artilerijos visą rajoną. Izraelio atsakas, be kitų veiksmų, buvo Libano bombardavimas.
Ekspertas neslėpė, jog šis karas dabar Izraelyje vertinamas prieštaringai: visi sutaria, jog atsaką reikėjo duoti, tačiau diskutuojama – kaip.
Telkia naują puolimą
Šio karo padariniai – gana prieštaringi, tačiau Izraelis akcentuoja teigiamus jo rezultatus: Libano armija pagaliau dislokuota šalies pietuose, ją remia didesnį mandatą turinčios tarptautinės pajėgos UNIFIL.
Blogiausia tai, jog ir „Hizbollah” liko Libano pietuose, maža to, rengiasi antrai konfrontacijai. Judėjimas atkuria savo arsenalą, ypač vidutinio ir tolimojo nuotolio raketas, kurios buvo sunaikintos per karą. Per sieną iš Sirijos toliau plūsta ginklai, kai kurie, baiminamasi, rusų gamybos.
„Jie turi daugybę trumpojo nuotolio raketų, kurių Izraelis negalėjo sunaikinti, todėl Šiaurės Izraelio gyventojams „Hizbollah” raketų pavojus išlieka. Žinome, kad per karą „Hizbollah” buvo aprūpinti rusų prieštankinėmis minomis, kurios iš pradžių buvo parduotos Sirijai. Šios minos sėkmingai buvo panaudotos prieš Izraelio tankus, o dabar užima svarbią vietą „Hizbollah” strateginiame mąstyme”, – apie prieštaringą Rusijos vaidmenį Artimųjų Rytų konfliktuose užsiminė D.Kutneris.
Dabar kyla klausimas, kiek rimta yra „Hizbollah” ir Libano vyriausybės priešprieša, koks realiai yra šių dviejų jėgų valdžios balansas.
Libano reikalų ekspertė, analitikė Yifat Amedy pripažino, kad optimizmo maža. Dabar viskas priklauso nuo to, kokia bus Libano ateitis: ar šalis bus nepriklausoma, liberali ir demokratiška, ar islamiškos tapatybės, prosiriška. Dėl to Libane verda arši vidinė kova, Libanas išgyvena vieną rimčiausių pastarojo meto vidaus krizių.
Iranas
Pasaulis susirūpinęs
Trečia Izraeliui svarbi problema – Irano branduolinė programa. Iraniečiai nusiteikę labai antiizraeliškai, priskiria Izraelį Vakarams, kurių, Izraelio ekspertų žodžiais, jie nekenčia ir laiko islamo priešu.
Iranas turi raketų, galinčių pasiekti Izraelį. Be to, Teheranas vykdo programą, leisiančią sodrinti uraną, nors teigia, jog tik taikiems tikslams, tačiau tai ta pati technologija, kuri leis prisodrinti uraną ir atominei bombai.
Laimei, kaip nurodė ekspertai, Izraelis ne vienas sprendžia šią problemą, iš tikrųjų jo vaidmuo čia netgi itin menkas, nes pavojų pripažįsta tarptautinė bendruomenė, o Saugumo Taryba jau priėmė kelias rezoliucijas, tarp jų ir dėl sankcijų Iranui. Tikimasi, kad šios priemonės galiausiai privers iraniečius apsigalvoti ir įšaldyti urano sodrinimą.
Įvaizdis
Nepriklausomą informaciją Izraelio užsienio reikalų ministerijai teikiančio Strateginių studijų centro vadovas Danielis Kutneris nurodė tris svarbiausias sritis, su kuriomis susiję didžiausi konfliktai ir krizės Artimuosiuose Rytuose: tai – palestiniečiai, Libanas ir Iranas.
Reikia matyti visą paveikslą
Minėtuose konfliktuose, kurių esmę iš šalies kartais gana sunku perprasti, pasaulio visuomenė vis dažniau palaiko palestiniečius ir libaniečius, o Izraelis smerkiamas kaip agresorius. Toks požiūris dominuoja ir Europoje.
Svečiai iš Izraelio pripažino, kad jų šalis pralaimi informacinį karą, tačiau taip yra iš dalies todėl, kad perteikiant įvairius faktus ir detales dažnai iš akių išleidžiamas visas paveikslas.
„Sunku įtikinti žiūrovą, jog tankas – gerai, o vaikas, sviedžiantis akmenį, – blogai. Manau, labai svarbu, kad atsakinga žiniasklaida pateiktų labiau niuansuotą paveikslą to, kas dažnai vaizduojama tik balta ir juoda”, – sakė D.Kutneris. Pasak jo, kad suprastum įvykius, kartais būtina perspektyva, o išvadas turėtų paskatinti ne vienas konkretus įvykis, o jų raida.
Pasak D.Levy, visą Artimųjų Rytų paveikslą sudaro ne tiek žydų ir musulmonų ar Izraelio ir palestiniečių konfliktas, bet konfliktas tarp pačių arabų. Kova vyksta tarp radikalų ir fanatikų bei nuosaikiųjų ir prodemokratiškų musulmonų, kurie nori reformų, suartėjimo su Vakarais, o Izraelis yra dalis šio jų vidaus konflikto.
„Šiose visuomenėse esama elementų, kurie nenori eiti taikos keliu, o tempia atgal, į radikalią smurtinę fanatišką praeitį, ir tai yra tas didysis paveikslas, kurio beveik neatspindi žiniasklaida”, – sakė D.Levy.