Trumpam iš Izraelio į Panevėžį po ilgų metų sug-rįžęs 59 metų Aronas Cionas nė nenusipurtęs kelio dulkių pirmiausia panoro susitikti su „Panevėžio ryto” žurnalistais, kad išreikštų savo pagarbą ir dėkingumą lietuvių Markevičių šeimai.
„Už tai, kad gimiau, esu dėkingas ne tik savo motinai ir tėvui, bet ir Juozui bei Jonui Markevičiams, visai gausiai jų šeimai.
Rizikuodami savo gyvybėmis šie žmonės nuo pražūties gelbėjo žydus. Tarp laimingai išsigelbėjusiųjų yra ir mano mama Simcha Ševelytė-Cion”, – sakė Panevėžyje gimęs, užaugęs ir jau 33 metus Izraelyje gyvenantis A.Cionas.
Gelbėtojams rankos nebepaspaudė
Šią vasarą buvęs panevėžietis su žmona Sonia atvyko pailsėti į Druskininkus. Kartu nutarė aplankyti Vilnių bei savo gimtąjį miestą.
Bet paspausti rankos savo motinos gelbėtojams jis negalės.
Šiemet vasario mėnesį mirė Pasaulio teisuolis panevėžietis Jonas Markevičius.
Prieš šešiolika metų Anapilin iškeliavo žydų gelbėtojas Jono tėvas Juozas Markevičius.
Tad dabar padėkoti už kilnius tėvo bei senelio ir brolio darbus A.Cionas nori Panevėžyje gyvenantiems Jono vaikams – Vidmantui Markevičiui ir Janinai Kelmienei, taip pat likusioms gyvoms Jono seserims – Valerijai Stanevičienei ir Reginai Mažulienei.
Išgelbėtieji žydai išsisklaidė po pasaulį
Pasak Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano, iš Subačiaus miestelio Kupiškio rajone kilusių Markevičių dėka išliko 9 žydų šeimos, gyvenančios Izraelyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Afrikoje.
Gyva dar bei laimingai leidžia savo saulėlydžio dienas Izraelyje ir 83 metų S.Cion.
Tačiau jos gelbėtojai – Juozas ir Jonas Markevičiai – jau atsisveikino su šiuo pasauliu.
Juozas Markevičius mirė 1989 metais, sulaukęs ne tik gražaus amželio – net 97 metų, bet ir Lietuvos atgimimo, laisvės priešaušrio.
Kilnūs darbai per karą šio Subačiaus ūkininko neišgelbėjo nuo sovietų represijų karui praūžus. Jis prarado namus ir visą turėtą turtą, šešeriems metams buvo ištremtas į Komiją.
Neišvengė sovietų kalėjimo ir Juozo dukra Valerija, po karo padėjusi lietuvių partizanams. Dabar jau garbaus amžiaus V.Markevičiūtė-Stanevičienė gyvena Naujamiestyje, Panevėžio rajone.
Vyriausiasis Juozo sūnus Jonas Markevičius, su tėvu kartu gelbėjęs žydus, tremties ir kalėjimo išvengė laiku pasislėpęs ir apsigyvenęs Panevėžyje.
Įsidarbinęs cukraus fabrike J.Markevičius ilgai vengė grįžti į gimtąsias vietas.
Pagerbė ir Lietuva, ir Izraelis
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Markevičių nuopelnai žydų tautai bei humanizmui buvo aukštai įvertinti ir Lietuvoje, ir Izraelyje.
1992 metais Jonui Markevičiui ir Juozui Markevičiui po mirties Izraelio vyriausybė suteikė garbingus Pasaulio teisuolio vardus.
Prieš ketverius metus minint Lietuvos žydų genocido dieną prezidentas Valdas Adamkus Joną Markevičių apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Sulaukęs 81 metų pasaulio teisuolis mirė šiemet, vasario mėnesį.
Tėvo ir senelio šviesų atminimą saugo Jono vaikai – Vidmantas Markevičius ir Janina Kelmienė.
Gimtojoje Lietuvoje nematė savo ateities
A.Cionas gimė ir iki 36 metų gyveno Panevėžyje. Baigė 3-iąją vidurinę mokyklą. Po to trejus metus artileristu atitarnavo sovietų armijoje.
Grįžęs po kurio laiko įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti finansų ir kredito, tačiau nebaigė.
Vedė vilnietę Sonią. O 1972-aisiais, žydams masiškai emigruojant iš Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos, su šeima išvyko į Izraelį.
„Tuo metu čia perspektyvų nebuvo nei žydams, nei lietuviams”, – sako A.Cionas, paklaustas, kodėl ryžosi palikti gimtinę ir išvykti į istorinę žydų žemę. – Be to, lėmė ir šeimos auklėjimas. Mes nebuvome užmiršę savo tautos tradicijų ir jų namie laikėmės”.
A.Ciono tėvai irgi buvo gimę bei užaugę Lietuvoje.
A.Ciono motinos – S.Ševelytės-Cion – gimtinė yra Viešintose, Anykščių rajone.
Prieš dvejus metus Izraelyje miręs tėvas Naumas Cionas gimė ir užaugo Panevėžyje.
Seneliai iš tėvo pusės čia atsikėlė greičiausiai iš Baltarusijos. Utenos gatvėje jie turėjo muilo bei žvakių fabrikėlį.
Motina pateko į getą
Tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui A.Ciono tėvas N.Cionas geležinkeliu paspruko į Rusiją. Ten jis tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, o po karo vėl grįžo į Panevėžį.
Motinos giminės likimas susiklostė dramatiškiau. A.Ciono senelis jau buvo miręs iki karo, o senelė, dėdė ir kiti giminės sėdę ant arklių išjojo į Rusiją. Ten jie sėkmingai pasislėpė.
Tuo tarpu motinos sesuo, 1941 metais nuvykusi į Raguvos miestelį Panevėžio rajone, buvo nužudyta.
Mamą, S.Ševelytę, karas užklupo Vilniuje. Jos ausis pasiekus kalboms, kad vokiečiai žudo žydus, mergina taip pat norėjo pasislėpti Rusijoje. Jau buvo prie Minsko, kai rusai ją sulaikė ir neleido toliau vykti.
Priversta sugrįžti į Lietuvą S.Ševelytė pateko į Vilniaus žydų getą.
Iš geto žydus veždavo dirbti įvairių darbų kitose Lietuvos vietose. Taip S.Ševelytė atsidūrė Panevėžyje ir su savo likimo broliais buvo pristatyta prie miško darbų.
Panevėžyje nelaiminguosius pasiekė kraupios žinios, jog baigus darbus žydai bus išvežti atgal į Vilnių ir ten išžudyti.
Miško darbininkų žydų tuomet labai griežtai niekas nesaugojo. S.Ševelytė nusprendė bėgti. Kartą išėjusi į miestą ji tiesiog nebegrįžo į priverstinių darbų stovyklą.
Lietuvių ūkininkas gelbėjo žydus
Slapčia nuvykusi į Subačių, Kupiškio rajone, S.Ševelytė susitiko su ūkininko Juozo Markevičiaus šeima.
Mergina buvo girdėjusi, kad Markevičiai slepia žydus gelbėdami juos nuo pražūties. Būsimoji Arono mama paprašė lietuvių pagalbos.
Vyriausiajam J.Markevičiaus sūnui Jonui tuomet buvo apie 18-19 metų. Jis kartu su tėvu slapstė fašistų persekiojamus žydus.
Kiti Juozo Markevičiaus vaikai – Vladas, Romas, Marijona, Valerija ir Regina buvo jaunesni.
„Kai Juozas su vyriausiuoju sūnumi slėpė žydus, jie rizikavo visos savo gausios šeimos narių gyvybėmis”, – kokia galėjo būti jo motinos bei kitų tautiečių išgelbėjimo kaina, primena A.Cionas.
Pas Markevičius drauge su dar aštuoniais žydais S.Ševelytė pragyveno apie pusmetį.
„Įsivaizduokite, kad tuos žmones tiek laiko reikėjo ne tik slėpti, bet ir išmaitinti, nuprausti, aprengti”, – širdyje dėkingumą savo motinos gelbėtojams Markevičiams iki šiol širdyje nešioja A.Cionas.
Vėliau priglaudė klebonas
Po pusmečio S.Ševelytei bei kitiems žydams pas ūkininką J.Markevičių pasidarė nebesaugu, nes aplinkiniai, tarp kurių buvo ir nedraugiškai žydams nusiteikusių žmonių, suuodė paslaptį.
Tada S.Ševelytė rado prieglobstį pas Subačiaus miestelio kleboną. Pas šį žmogų, kurio pavardė ir vardas į devintąją dešimtį įkopusiai moteriai išdilo iš atminties, ji išgyveno iki pat karo pabaigos.
„Pasidomėkite, kas Subačiuje kunigavo 1944 metais. Gal jums pavyks sužinoti”, – žurnalistei telefonu patarė ponia S.Cion, iš Izraelio paskambinusi Lietuvoje viešinčiam sūnui Aronui kaip tik tuo metu, kai šis davė interviu mūsų dienraščiui.
Kaip „Panevėžio rytui” sakė dabartinis Subačiaus klebonas Algirdas Būtė, per karą Subačiuje klebonavo Vincentas Beinoris.
Galbūt šis dvasininkas ir buvo tas geradarys, kuriam S.Cion be kiti žydai taip pat turi būti dėkingi už išgelbėtus gyvenimus.
Izraelyje rado Panevėžį
„Buvau jaunas, todėl atvykęs į Izraelį pritapau lengvai. Be to, draugai, giminės padėjo”, – prisimena A.Cionas, su šeima emigravęs iš Lietuvos 1972 metais.
Tais laikais Izraelio vyriausybė žydams imigrantams suteikdavo butus. A.Ciono šeima taip pat gavo butą, kurį vėliau išsipirko pasiėmusi iš banko kreditą.
A.Cionas buvo maloniai nustebęs, kai sužinojo, jog Ašdodo mieste, turinčiame apie 200 tūkstančių gyventojų, apsigyveno tiesiai priešais Panevėžio mikrorajoną.
Kaip vėliau sužinojo, Panevėžiu pavadintoje miesto dalyje gyvena žydai ortodoksai.
Izraelyje gimė visi trys A.Ciono vaikai: dar Lietuvoje pradėta vyriausioji dukra Iris, sūnus Ronenas ir jaunylė dukra Ilia.
33 metų Iris dabar yra biologė. 28-metis Ronenas – į atsargą išėjęs karininkas. O 19 metų Ilia šiuo metu tarnauja Izraelio kariuomenėje.
Būtinoji karo tarnyba šioje šalyje privaloma ne tik vyrams, bet ir moterims. Kaip alternatyvą tarnybai su ginklu rankose, jos gali rinktis darbą ligoninėse ir mokyklose.
Pasak A.Ciono, izraeliečiui tarnauti savo šalies armijoje yra garbė. Atitarnavusiesiems vyriausybė skiria įvairių privilegijų.
Tarnauti pusę metų Izraelio rezervistų armijoje dar teko ir Aronui.
Su žmona ilsėsis Druskininkuose
Šiuo metu vienoje valstybinėje įmonėje šaltkalviu surinkėju dirbantis A.Cionas į Lietuvą paviešėti atvyko su savo žmona Sonia.
Prie jų norėjo prisijungti ir sūnus, tačiau turėjo atsisakyti kelionės, nes buvo pakviestas į kariuomenės rezervo mokymus.
Aronas su Sonia dvi savaites ilsėsis sanatorijoje.
Apie tai, kad Druskininkuose galima puikiai ir pigiau nei kitur Europoje pailsėti, A.Cionas sužinojo iš savo tautiečių, pernai sutiktų Karlovy Vary kurorte Čekijoje.
Druskininkuose atostogavę žydai palygino poilsį tuose dviejuose miestuose ir daugiau privalumų, įskaitant ir kainas, rado Lietuvos kurorte.
Gimtinę rado išgražėjusią
Po emigracijos A.Cionas Lietuvoje vieši antrą kartą. Pirmą kartą jis čia buvo 1998-aisiais. Tada tik kelias valandas teužtruko Panevėžyje.
Svečias prisipažįsta, kad buvo prisiklausęs gąsdinančių kalbų apie savo gimtąjį miestą ir ilgėliau jame pabūti neturėjo noro.
Dabar tik išlipęs iš autobuso ir perėjęs Laisvės aikštę jis pamatė labai daug pasikeitimų į gera.
„Visa Lietuva tampa europietiška šalimi. Labai sparčiai žengia į priekį. Labai didelis skirtumas nuo to, ką mačiau prieš septynerius metus”, – tikino A.Cionas.
Vilniuje jis jau spėjo apeiti Senamiestį, apžiūrėti naujuosius miesto rajonus.
Kol kas izraelietis pastebėjo tik vieną minusą – tam tikromis valandomis Vilniaus gatvėse susidarančius automobilių kamščius.
„Tada sunku pravažiuoti. Tai primena Izraelį”, – pastebi A.Cionas.
Vilniaus oro uoste A.Cionui tvoskė ir panašus kaip jo šalyje karštis.
„Izraelyje man išvykstant buvo 40 laipsnių karščio. Tikėjausi Lietuvoje lengviau pakvėpuoti, bet žiūriu, kad ir čia termometro stulpelis pakilęs iki 30-ies”, – šypsojosi svečias.
A.Cionas tikisi, jog po šių atostogų gimtinėje apsilankys dažniau.
Daiva Rasimavičiūtė,
www.panrytas.lt