Jeigu socializmo mūsų neišmokė rusai, tai išmokys konservatoriai ir Valdas Adamkus.
Ir vieniems, ir kitam nepatinka nauja vaistų kompensavimo tvarka, pagal kurią už naujesnius, vadinamuosius etinius vaistus, reikės daugiau primokėti.
Koks širdies gerumas! Tikriausiai jau prasidėjo pinigų kaulijimo rinkimų vajui sezonas, nes konservatoriai su Prezidentūra gula kryžium už tų brangių vaistų importuotojų interesus, mat pastariesiems labai patiko ilgus metus savo verslą tvarkyti papirkinėjant farmacijos valdininkus, o mainais gaunant šimtamilijonines Ligonių kasų išmokas.
Juk už paprastą vaistuką nuo pilvo sopėjimo ligonis mokėjo tiek pat, kiek už patį naujausią jo atitikmenį, – nulį litų ar keliasdešimt centų, o valstybė abiem atvejais mokėjo visą kainą farmacininkui. Kas atsisakys tokio gyvenimo?
Drąsiai įtarinėju minėtus politikus ir verslininkus sąmokslu, nes nei konservatoriams, nei V. Adamkui širdis nestoja, kai tie patys pensininkai (dėl kurių teisės gydytis pačiais moderniausiai vaistais neva kovojama) grabaliojasi nukainotų maisto produktų – papuvusių daržovių, sužiedėjusių bandelių ir mėsos subproduktų. O juk geriau pavalgę seneliai ne taip dažnai sirgtų ir tų vaistų reikėtų viena kita sauja mažiau….
Dabar seneliai vis vien miršta, tik prifarširuoti brangių vaistų, kurių jiems tereikėjo gal kas ketvirtos tabletės, tačiau už tas tris atliekamas farmacininkai kiaurus metus įrudę nuo egzotiškų saulių ir apskritai gyvena gyvenimą, į kurį bent per tvorą pasižiūrėję tie pensininkai praregėtų. Tačiau pensininkas, aklas jis ar regintis, rinkimams neduos. Jis tegali duoti balsą už konservatorius, kai šie jam apkabins ausis makaronais, pirktais už lipnius farmacininkų pinigus.
Juk jeigu ne propaganda, tai viskas būtų aiškiau negu aišku. Reikalauti, kad valstybė pirktų tik brangiausius vaistus (arba jų kainas vaistinėse prilygintų pigesnių analogų kainoms) – lygiai tas pats, kas protestuoti prieš tai, kad „Mercerdes” yra brangesni už „Škodą”. Žinoma, farmacininkų advokatai politikai tokius argumentus visuomet atmuša koziriu. Neva farmacija – labai ypatinga sritis. Tie chemikai gelbsti gyvybes!
Ir niekas nepasiginčys. Vieni gelbsti, kiti – trumpina (čia tie, kurie pila visokią chemiją ant maisto, kad jis ilgiau atrodytų kaip maistas), o iš viso to randasi parazitiniai verslai, parazitinė valdininkija, parazitai politikai, kurie nieku gyvu neleis farmacininkų ir medicinos išvaryti į laisvą rinką. Juk tokios apyvartos, toks biznis! Na, ir kas, kad po to, kai didžiąją dalį sveikatos apsaugos biudžeto pasiima chemikai, visiems likusiems nelieka pinigų nei tvarsliavai, nei lašinėms, nei skalpeliams. Ką jau kalbėti apie medikų atlyginimus. Tačiau dėl tų visų valdiškos medicinos baisybių konservatoriams ir V. Adamkui galvos neskauda. Jiems rūpi ta medicinos sritis, pro kurią sunkiasi dideli pinigai.
Politologams, jeigu jie nebūtų tos pačios giminės kaip ir politikai, turėtų būti smalsu išsiaiškinti, kas ten trakšteli toje politinėje galvoje, kad vėliausiai antrą kadenciją jie valdžią naudoja ne problemoms spręsti ar valstybės ateities viziją ręsti, o spekuliuoti ir vienu, ir kitu. Tikrai būtų įdomu sužinoti receptą to tirpalo, kuriame ištirpsta „politinio gyvulio” sąžinė. Godumas? Ambicijos? Neišgydyti paauglystės kompleksai? Ar koks nors „Molotovo kokteilis” iš visų trijų komponentų tą sąžinę ištirpina? Ne tik sąžinę, bet ir savigarbą, nes, kaip teigia tie patys farmacininkai, Lietuvos politikai yra labai pigūs.
Dabar seneliai vis vien miršta, tik prifarširuoti brangių vaistų, kurių jiems tereikėjo gal kas ketvirtos tabletės, tačiau už tas tris atliekamas farmacininkai kiaurus metus įrudę nuo egzotiškų saulių. Tačiau pensininkas rinkimams neduos. Jis tegali duoti balsą už konservatorius, kai šie jam apkabins ausis makaronais, pirktais už lipnius farmacininkų pinigus
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”