Pasirodžiusioje finalinėje trilogijos „Karibų piratai” dalyje „Pasaulio pakraštyje” filmo fanai gali grožėtis XVII amžiaus Singapūro vaizdais, tačiau nedaugelis jų susimąsto, kas šio grožio autorius. Juostos dailininkas Rikas Heinriksas ir pats neslepia pasitenkinimo savo darbu.
Jeigu žiūrovai patiki tuo, kad Keira Naitli ir Orlandas Blūmas iš tikrųjų dumia nuo gaujos nusikaltėlių senovinio Singapūro labirinto skersgatviais ir tilteliais, vadinasi, misija įvykdyta, – mano Rikas. Tai yra menas – priversti sudėtingiausius dalykus atrodyti įprastai. Juk šios dekoracijos mastas ir detalumas tiesiog pakeri išradingumu.
Aikštelėje iš bambuko pastatyta 40 statinių: prieskonių parduotuvėlė, abejotinos reputacijos pasilinksminimo namai, taip pat tikra darbininkų maudyklė. Pastarojoje filmavimo grupei tenka išsirengti iki pusės, ir vis tiek nuolat bėgioti į lauką gaivaus oro gurkšnio. Visa tai sujungta trimis tiltais ir įstatyta į sukurto nedidelio ežerėlio vandenį. Šią dekoraciją statė 140 žmonių aštuonias savaites.
Dailininkas statytojas atsakingas už visas dekoracijas, įskaitant ir kanibalų kaimelį, singapūriečių gyvenvietę ir visa kita. „Kai pagaliau visa tai pasibaigs, pasiimsiu atostogas dvejiems metams”, – juokiasi R. Heinriksas. Jis yra dirbęs su broliais Koenais („Fargo”, „Didysis Lebovskis”) ir Timu Bartonu („Betmano sugrįžimas”, „Edvardas žirkliarankis”, „Beždžionių planeta”), tačiau tie darbai negali konkuruoti su „Piratais”. Paklaustas, kas jam buvo sunkiausia šiame darbe, Rikas net negali išsirinkti.
„Juk mes pastatėme septynis laivus, bažnyčią, keletą kaimelių… Kanibalų gyvenvietėje namai buvo sujungti virveliniais tiltais, kybančiais dvidešimt metrų virš žemės. Dar buvo ir nemažas gabalas Singapūro. Per daug ilgai vardyčiau.
Beje, laivai puikus pavyzdys. Juos reikėjo pastatyti pagal visas taisykles. Juk jei sukalsi lentas bet kaip, jis gali ir neplaukti. Be to, laivas ne tik turi judėti į priekį, bet dar ir manevruoti bei neapsiversti. Būna naktų, kai neišspręsta užduotis net neleidžia užmigti, – guodžiasi Rikas. – Garbės žodis, kartais pačios šviesiausios idėjos ateina antrą valandą nakties. Tuomet jau kaip kūdikis puoli į Morfėjaus glėbį.”
Kiek laiko prireikė pastatyti Singapūrą trečiajai „Piratų” daliai?
Apie dešimt savaičių. Iš karto užsisakėme krūvą bambukų ir palmių lapų. Be to, surinkome gausybę šalies trobelių fotografijų.
Kokių profesijų meistrai dirbo su šia dekoracija ir kiek jų buvo?
Vienu metu prie jos galėjo dirbti 140 žmonių. Iš pradžių į paviljoną užeina staliai ir stato vandens baseino sienas, pastato karkasą, platformas ir apskritai viską, kam reikia plaktuko ir vinių. Vėliau ateina tinkuotojai ir skulptoriai – leidžiame jiems dirbti vienu metu, taupydami laiką. Taigi visos neva akmeninės detalės, kurias matote vandenyje, padarytos čia pat vietoje, dauguma sukurtos iš gipso. Tuomet pradeda darbą dažytojai ir dailininkai, po to – dekoruotojai. Didžioji dalis darbo – koordinuoti visa tai, kad darbuotojų grupės netrukdytų vienos kitoms.
Ar labai svarbus jums šis projektas?
Labai svarbus ir labai atsakingas. Tačiau man patinka dirbti su režisieriumi Goru Verbinskiu – jam itin svarbus filmo vizualinis statymas. Darbo buvo per akis, o dar tai, kad niekada nebuvau statęs laivų… Be to, juostoje susipina įvairių epochų elementai, kartais net pamiršti, kokiais metais gyveni.
Ar gavote kokių nors instrukcijų, ką galima daryti, o ko ne?
Beveik ne. Daugiausia mes stengėmės išlaikyti atmosferą to pasaulio, kuris buvo parodytas ankstesnėse dalyse. Pridėjome spalvų, atspalvių ir detalių, kaip to norėjo Goras. Tais laikais buvo smagu gyventi ir dirbti – su akmeniu ir medžiu…
Ar didelis skirtumas tarp trijų „Karibų piratų” dalių vaizdinio plano?
Mes pastatėme po naują „Juodąjį perlą” antrajam ir trečiajam filmui, naudodami pirmojo filmo versiją kaip prototipą. Pirmasis buvo sumontuotas ant baržos, todėl jo bortai buvo beveik plokšti, tačiau dabar šį laivą pavertėme tikru gražuoliu. „Juodasis perlas” yra visiškai naujas, jame nė vienos senos detalės. Specialiai piešėme naujus eskizus, vietoje baržos nupirkome 35 metrų dyzelinę valtį ir ant jos sumontavome.
Trečiojoje dalyje labiau jaučiasi Azijos įtaka. Čia visai ne Karibai, kur vyko pirmosios ir antrosios dalių veiksmas – tai, ko gero, didžiausias skirtumas.
Kai filmavome pirmąjį filmą, viena didžiausių problemų buvo laivo lėtumas posūkiuose, paskutiniam variantui išrinkta valtis turi du variklius ir gali plaukti 9 mazgų greičiu, o ne 1-2, kaip senoji barža. Su juo netgi galima iš tikrųjų išplaukti į jūrą.
Visada labai gaila, kai tokios sudėtingos dekoracijos po filmo iškeliauja į sąvartyną. Ar norėtumei sau ką nors pasilikti, pavyzdžiui, savo sode?
Tiesą sakant, mano sode kai kas užsilieka. Iš „Lemono Sniketo” liko nemažai statybinės medžiagos, taigi vaikams norėčiau pastatyti žaidimų namelį, tačiau laiko niekaip nerandu.
Ar būna, kad kokį nors projektą tenka nutraukti dėl techninių kliūčių?
Nuolatos. Štai kodėl tik sukūrę projektą pasitelkiame į pagalbą techninį departamentą, turime ir puikų statybų koordinatorių. Apie laivus jau pasakojau, kad jie gali plaukti ir manevruoti. O, pavyzdžiui, pakabinamą tiltelį kanibalų kaimelyje teko gerokai apskaičiuoti, t. y. sėsti ir rašyti visas tas formules su kilogramais, padalintais iš kvadratinių metrų, kad nustatytume, kiek žmonių gali juo bėgti vienu metu. Aš esu linkęs tokias užduotis perduoti žmonėms, kurie geriau čia gaudosi.