„Poezijos pavasario” svečias Amerikos poetas Michaelas Jenningsas lankydamasis Lietuvoje dalyvavo ne tik poezijos vakaruose. Tarptautinį pripažinimą pelnęs Sibiro haskių veisėjas ir ekspertas pirmiausia susitiko su šių šunų augintojais.
Amerikietis poetas Michaelas Jenningsas mūsų šalyje lankėsi pirmą kartą ir per aštuonių dienų viešnagę neskubėjo patirti turistinių įspūdžių. Tiesiog vaikštinėjo po Vilniaus senamiestį, apžiūrinėjo bažnyčias, leido pačiam žvilgsniui užkliūti už to, kas įdomu.
„Poezijos pavasario” svečias skaitė savo kūrybą Užupio kavinėje Vilniuje, Europos parke, Alytuje ir Birštone. Rytoj jis dalyvaus ir baigiamajame poezijos festivalio renginyje Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme.
Patirties poezija
„Tėvai man buvo uždraudę du dalykus. Vis dėlto tatuiruotę pasidariau šešiolikos metų ir motociklą nusipirkau, kai tik galėjau. 1966-aisiais Prancūzijoje keliaudamas motociklu pas draugę patyriau avariją. Beveik metus gulėjau ligoninėje, klausiausi Bobo Dylano ir išėjau iš ligoninės jau norėdamas tapti poetu”, – taip trumpai nusakė savo kelią į poeziją pašnekovas.
M.Jenningsas su žmona, taip pat poete Suzanne Shane, gyvena Niujorko valstijos šiaurėje, ežerų krašte. Sūnui Shane’ui – dvidešimt treji. Pernai jis baigė universitetą. Poetas dėsto universiteto koledže anglų literatūrą, kompozicijos pagrindus, kartais – poezijos meną.
Pasak septynių poezijos knygų autoriaus, kai kurie jo eilėraščiai susiję su Iranu, kuriame augo, kai kurie – su ežerų kraštu Niujorko valstijos šiaurėje, kur gyvena dabar, o kai kurie – su fotografijomis. Knyga „The Hardman County Sequence” („Hardmano apygardos eilės”), iliustruota labai žymios Didžiosios depresijos laikų Amerikos fotografės Dorotheos Lange darbais, dabar yra tapusi bibliografine retenybe.
„Iš esmės esu patirties poetas. Rašau apie vietas, kuriose buvau, daiktus, kuriuos mačiau, žmones, kuriuos pažinojau. Šiek tiek esu ir kraštovaizdžio poetas. Beveik visą gyvenimą niekur negyvenau daugiau kaip dvejus metus, tad mano eilėraščiai kalba apie vietos jausmą ir kartu tos vietos neturėjimą”, – dėstė M.Jenningsas.
Poetas neatmetė galimybės, kad atsiras eilėraščių ir apie Lietuvą. Nors paprastai nesiryžta būti pernelyg paviršutiniškas ir jaučia, jog reikia tam tikros patirties, tačiau kartais, pasak kūrėjo, ir paklydimai būna patirtis. Ar iš to gali rastis eilėraštis, nežino, tačiau tokia mintis sklandė, kai sėdėjo vilniečio draugo Kerry Shawno Keyso buto palėpėje senamiestyje ir skaitė lietuvių poetus. Kaip seksis, pamatys vėliau, nes jam vis dėlto geriausia rašyti savo namuose, savo aplinkoje.
Tarsi bėgimas su vilkais
M.Jenningsas pasakojo, kad gyvendamas Irane domėjosi žirgais. Kai mokėsi vidurinėje mokykloje, vienas bendrabučio prižiūrėtojas turėjo Sibiro haskį. Niekada anksčiau nebuvo matęs tokio įdomaus šuns. Jis buvo mėlynų akių, o apskritai Sibiro haskiai labai panašūs į arabų veislės žirgus ir taip pat mėgsta ilgas distancijas.
„Nemažai laiko praleidau su žmonėmis, kurie per daug kalba, ir troškau gyvūnų pasaulio tylos, – prisiminė pašnekovas. – Mane domina mūsų, žmonių, gyvuliškoji prigimtis, ir visada domino gyvūnai. Gana magiškas bendravimas vidaus kalba. Ypač kinkomųjų šunų. Esi tarsi jų lyderis, bet turi sugebėti bendrauti su visais be komentarų balsu. Tai tarsi bėgimas su vilkais.”
Dabar M.Jenningso namuose yra keturi Sibiro haskiai, tačiau anksčiau laikė net 65 tokius šunis. Jų daug reikia lenktynėms. Kaip veisėjas M.Jenningsas ir dabar prižiūri daugybę Sibiro haskių visoje šalyje. Kurį laiką jis ėjo Amerikos Sibiro haskių klubo viceprezidento pareigas ir daugelį metų buvo valdybos narys, iki šiol yra tokių šunų parodų teisėjas Amerikoje ir kitose valstybėse.
Sibiro haskių žinovui įdomu, kad ir kur lankytųsi, pasišnekučiuoti su šios veislės šunų augintojais. Lietuvoje praėjusį savaitgalį jis susitiko su Šiaurinių šunų klubo atstovais, nes pas mus atskiro Sibiro haskių klubo kol kas nėra. Susirinkę maždaug dvidešimt Sibiro haskių augintojų išgirdo kompetentingą eksperto nuomonę apie kiekvieną šunį. M.Jenningsas papasakojo, kaip vertina Sibiro haskius parodų ringuose, pasidalijo patirtimi apie šių šunų tipus, veisimą, kinkymą ir dovanojo klubui savo knygą „The Siberian husky, able athlete, able friend”.
Keliautojas be fotoaparato
Vilnietis poetas K.Sh.Keysas studijų laikų draugą M.Jenningsą buvo pakvietęs į „Poezijos pavasarį” dar prieš ketverius metus, nes jo kūryba itin patiko jauniesiems lietuvių poetams. Tačiau tuomet M.Jenningsas dėl nugaros traumos kelionę turėjo atidėti.
„Nuo tada, kai dar vaikas pradėjau keliauti, mane kitose šalyse labiausiai domina žmonės ir maistas, – kalbėjo pašnekovas Užupio kavinės terasoje išmėgindamas lietuviškus šaltibarščius ir silkę su bulvėmis. – Niekada nebuvau didelis įžymybių apžiūrinėtojas. Nesistengiu užkariauti vietų, kad pasakyčiau: buvau ten, ten ir ten! Tikiu, jog vietas įsimintinas padaro atsitiktinai nutinkantys dalykai.”
M.Jenningsas prisiminė gimtąjį Naująjį Orleaną – turistų turbūt mėgstamiausią miestą Amerikoje. Poeto vaikystės metais „turistas” buvo nešvankus žodis, tad ir pats pašnekovas nelaiko savęs turistu. Jis niekada nesivežioja fotoaparato, nes yra įsitikinęs, kad fotografuodamas keliautojas tik fiksuoja įspūdžius, tačiau pats jų neišgyvena. Paties poeto tose lankomose vietose kaip ir nėra.
Trumpai
Michaelas Jenningsas gimė 1948 metais Naujajame Orleane. Augo Teksaso rytuose, taip pat Irane. Ten šeima gyveno apie dešimt metų, nes tėvas dirbo naftos verslo srityje. M.Jenningsas baigė anglų literatūros studijas Pensilvanijos universitete ir kūrybinio rašymo studijas Sirakūzų universitete. Septynių poezijos knygų autorius yra pelnęs nemažai apdovanojimų. Tarptautiniu mastu M.Jenningsas taip pat žinomas kaip Sibiro haskių veisėjas ir parodų teisėjas, trijų knygų apie šios veislės šunis autorius.