„Teatre mes tarsi alpinistai kalnuose esame surišti viena virve. Niekas nenori, kad kas nors paslystų, nes jei vienas kris, kitus nusitemps”, – tvirtino Lietuvoje viešėjęs Maskvos dramos teatro meno vadovas, garsus Rusijos aktorius Armenas Džigarchanianas.
Šią savaitę Vilniuje spektaklius rodo Maskvos dramos teatras. Jo meno vadovas Armenas Džigarchanianas, į Lietuvos sostinę atlydėjęs teatro kolektyvą, ilgiau paviešėti negalėjo. Nelaukdamas net gastrolių pradžios pirmadienį jis išskrido atgal į Rusijos sostinę. Mat kitą dieną Maskvoje jau turėjo būti filmavimo aikštelėje.
Ne daugiau kaip 8 valandas
Teatre A.Džigarchanianas nebevaidina. „Pabodo”, – juokavo garsus aktorius. Vėliau prasitarė: sveikata nebe ta. Tiesa, pasak A.Džigarchaniano, filmavimo aikštelėje dar sunkiau negu scenoje, todėl aktoriai į teatrą grįžta „užsigydyti žaizdų”. Teigė, kad pastaruoju metu kinas labai išvargina – filmavimas gali trukti po 20 valandų per parą. „Negali būti kokybės, kai aktoriui siūloma pusvalandį pamiegoti ir vėl įsijausti į vaidmenį”, – ironizavo garsus aktorius. Pats A.Džigarchanianas iškelia sąlygą, kad filmuosis ne daugiau kaip 8 valandas per dieną. Ne todėl, kad būtų kaprizingas, tiesiog iš ilgiau dirbančio aktoriaus nėra naudos. „Medikai ir biologai gerai apgalvojo ir apskaičiavo, kada žmogus pavargsta ir tampa nebedarbingas”, – argumentavo jis. Tad išgirdęs paaiškinimą, kad teks dirbti daugiau negu 8 valandas, nes per dvi dienas reikia nufilmuoti visą filmo seriją, A.Džigarchanianas atsisako.
Viskas keičiasi
„Gyvenimas – nuostabus dalykas, jei savęs neprievartaujame. Kažkas baigiasi, kas nors prasideda. Štai viena ausimi pradedi blogai girdėti. Viena akimi nebe taip gerai matai. Taip viskas gyvenime ir keičiasi. Staiga Jerevane sutinki žmogų, jis mojuoja ranka. Pasirodo, kartu mokėmės mokykloje. O aš matau, kad prieš mane stovi svetimas žmogus. Ir nenoriu apsimesti, kad jį atsimenu: „Oi, Kolia-Molia-Polia”, – samprotavo A.Džigarchanianas.
Natūrali atranka
Vilniuje su žurnalistais bendravo ir kiti Maskvos dramos teatro kolektyvo nariai. Jie pristatė gastrolių spektaklius. LŽ žurnalistei paklausus, koks A.Džigarchanianas kaip vadovas – tolerantiškas ar griežtas, Maskvos dramos teatro režisierius Jurijus Klepikovas teigė: „Jis labai konkretus. Meno vadovo mes nebijome. Tai labai svarbu, nes tada pats esi atsakingas ir drauge laisvas. Mes labai branginame teatrą, kuriam jau 10 metų, laikome jį savo namais.” Pasak aktoriaus Aleksejaus Ševčenkovo, teatre jis gauna šilumos, kuri tiesiog neišsemiama.
Anot A.Džigarchaniano, teatras iš visų žmonių bendruomenių yra arčiausiai gamtos: esti natūrali atranka ir pasirinkimo galimybė. Žmogus atsakingas už savo pasirinkimą. „Be abejo, teatre tvyro meilė, o kartu su ja – džiaugsmas, liūdesys, skausmas”, – kalbėjo jis.
A.Džigarchaniano įsitikinimu, aktorius teatre turi jaustis jaukiai. „Atėjus norisi išsivirti ir išgerti arbatos. Paskui reikia grimuotis. Tada – eiti į sceną, – pasakojo 50 metų teatre dirbęs artistas. – O geras šeimininkas aktoriui užmokės. Arba pabars, kad blogai dirba.”
Jis pabrėžė, kad teatre negalima žaisti demokratijos, ypač jeigu nori statyti rimtus spektaklius.
Sėkmės receptas
A.Džigarchanianas nemano, kad teatrą galima būtų laikyti šeima. „Šeimos narius sieja kiti dalykai: vaikai, gyvenamasis plotas”, – sakė jis. A.Džigarchanianas teatro aktorius lygino su alpinistais kalnuose: jie surišti viena virve, ir niekas nenori, kad kas nors paslystų, nes jei vienas kris, kitus nusitemps.
Net ir vieno aktoriaus ar režisieriaus sėkmė teatre yra visos trupės sėkmė. Anot A.Džigarchaniano, jei žiūrovai plūsta pamatyti gerai vaidinančio aktoriaus, tada laimingas ir jis – teatro meno vadovas. Be to, teatrui tai naudinga ir finansiškai. O jei populiarus aktorius užgeria ir todėl nevaidina spektaklyje – blogai visam teatrui. Tada A.Džigarchanianas gali pasakyti: „Jeigu dar kartą ateisi girtas, rašysi pareiškimą, ir eisime skirtingais keliais.”
Maskvos dramos teatro spektaklius meno vadovas labiausiai mėgsta žiūrėti iš užkulisių, taip pat ir salėje sėdėdamas tarp žiūrovų.
Dalijasi patirtimi
„Mene nėra mokinių, – klausiamas, kaip sekasi rengti jaunąją aktorių kartą, sakė A.Džigarchanianas. – Aš nieko nemokau. Galiu tik pasidalyti patirtimi. Tarkime, kai repetuojame, galiu aktoriui pasakyti: „Tavim dėtas daryčiau štai taip… Bet vis dėlto nežinau, pats nuspręsk.” Juk kiekvienas daro ką ir kaip gali.”
Pašnekovas teigė, kad jam džiugu matyti, kaip aktoriai tobulėja. „Bet nebėgioju kaip kalnų ožka mekendamas: kaip gerai, kad jie mane gena iš teatro, – ironizavo A.Džigarchanianas ir vėl rimtai aiškino: – Žmogus gyvenime turi būti pasirengęs viskam, net mirčiai. Žinau, kad man eina septyniasdešimt antri metai. Žinau, kad rytoj man gali pasakyti: „Būkite malonus, persėskite štai ten.”
Amerikos „ganyklose”
„Anksčiau labai mėgau keliones, važiuodavau automobiliu. Dabar jau senas, greit pavargstu”, – atvirai kalbėjo aktorius.
Jiedu su žmona JAV turi namą ir mėgsta ten važiuoti pailsėti dukart per metus – žiemą ir vasarą. Kodėl juos traukia Amerika? „Ten mes ganomės, – juokavo A.Džigarchanianas. – Vaikščiojame, valgome, geriame gerą vyną, skaitome knygas, klausomės muzikos. Būname visiškai atsipalaidavę.”
Žmoną Tatjaną jis apibūdino kaip labai protingą: buvo aktorė, paskui tapo teatrologe, dar vėliau studijavo užsienio kalbas. A.Džigarchanianas prasitarė, kad Amerikoje jo žmona ne tik ilsisi, bet ir dirba.
Gimtinėje – retas svečias
A.Džigarchanianas gimė Armėnijos sostinėje Jerevane. Nuo vaikystės svajojo tapti aktoriumi. Studijavo Jerevano teatro institute, dirbo Rusų dramos teatre. Būdamas 32 metų pervažiavo gyventi į Maskvą.
Gimtojoje Armėnijoje A.Džigarchanianas lankosi retai. „Ten karšta ir buitis skurdesnė, – aiškino jis. – O Amerikoje buitis ideali. Ten švarus benzinas ir vaistinėse nėra vaistų, kurių vartojimo laikas baigėsi.”
Basomis per Londoną
Anksčiau A.Džigarchanianas Lietuvoje lankydavosi gerokai dažniau. Filmuodavosi, atvažiuodavo pailsėti. Iki šiol gerai prisimena, kaip plačiojoje Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų tekdavo dirbti su lietuvių aktoriais – Regimantu Adomaičiu, Donatu Banoniu… „Kartą su R.Adomaičiu visą dieną vaikščiojome po Londoną, į kurį atvykome filmuotis. Galiausiai pavargę nusiavėme batus ir ėjome basi”, – šypsodamasis prisiminė A.Džigarchanianas. Maskvoje jis iki šiol palaiko ryšius su Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijoje aktoriumi Juozu Budraičiu, kviečia jį į savo vadovaujamo Maskvos dramos teatro spektaklius. Bičiuliaujasi su Vilniuje gyvenančiu tautiečiu chirurgu Karapetu Babajanu.
Trumpai
Armenas Džigarchanianas gimė 1935 metų spalio 3 dieną Jerevane (Armėnija). 1954 metais įstojo į Jerevano teatro institutą. Darbas šio miesto Rusų dramos teatre prasidėjo nuo spektaklio „Ivanas Rybakovas”, kuriame vaidmuo buvo iš keturių žodžių. 1967 metais pervažiavo į Maskvą ir pradėjo dirbti Lenino komjaunimo teatre. 1969 metais perėjo į Majakovskio teatrą, dar vėliau dirbo „Lenkom” teatre. Nuo 1996 metų – Maskvos dramos teatro meno vadovas.
Pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip daugiausia kine nusifilmavęs Rusijos aktorius – jis atliko apie 300 vaidmenų vaidybiniuose ir televizijos filmuose.