Praėjo 43 metai nuo to laiko, kai poetas Justinas Marcinkevičius sumanė „Poezijos pavasario” šventę. Per tiek metų pailgėjo renginio laikas ir išsiplėtė erdvė. Bet viena poeto idėja taip ir liko neįgyvendinta: per „Poezijos pavasarį” leisti plokšteles, kuriose skambėtų eilės. Tiesa, šį kartą bibliotekininkų pastangomis buvo pristatyta kompaktinė plokštelė, kurioje – paties J.Marcinkevičiaus posmai.
– Per „Poezijos pavasarį” pristatyta kompaktinė plokštelė „Ištylėti žodžiai” su jūsų eilėmis ir kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muzika. Koks jūsų požiūris į poezijos ir muzikos sintezę? O gal poetiniai žodžiai turėtų skambėti tyloje?
– Yra visokių žodžių ir būna visokios tylos. Kitą kartą savotiškai triukšminga tyla būna tinkamesnė žodžiui negu visuotinė, amžina tyla.
Be abejo, kiekvienas, kuris nori būti išgirstas, nesvarbu, poetas, kompozitorius ar atlikėjas, pageidauja tylos, kad netrukdytų pašaliniai garsai.
Jeigu prie mano eilių skambėtų triukšminga populiarioji muzika, man tai nebūtų priimtina. Kiekviena muzika turi rasti savo žodį arba atvirkščiai – žodis muziką.
– V.Bartulio muzika rado J.Marcinkevičiaus žodžius?
– Tikiuosi, kad taip.
– Kuriant poeziją didesnę reikšmę turi įkvėpimas ar žinojimas, kad skaitytojai laukia jūsų naujų eilėraščių?
– Iki šiol niekas nėra apibrėžęs, kas yra tas įkvėpimas. Be abejo, yra tam tikra fizinė ir dvasinė savijauta, kada supranti, kad gali rašyti, kad viena ar kita iššokusi eilutė pajėgi tempti paskui save ir kitą. Tokia savijauta pasiekiama save provokuojant, skatinant, ieškant susikaupimo. Yra daug dalykų, kurie traukia prie stalo. Nors eilėraščiui parašyti stalo nebūtina – galima ir ant kelmo.
– Kada skaitytojai sulauks jūsų naujausios knygos, nesvarbu, kur rašytos?
– Manau, šių metų pabaigoje įteiksiu leidyklai.
– Pernai rugpjūtį Palangos gintaro muziejuje į jūsų kūrybos vakarą susirinko arti tūkstančio žmonių. Jums tai įprasta, ar vis dėlto nustebote?
– Palangoje, į kurią žmonės atvažiuoja ilsėtis ir kitų malonumų ieškoti, surinkti minią žmonių, norinčių klausytis poezijos, yra nekasdieniška. Buvau savotiškai nustebęs.
Praėjusią vasarą buvo surengti dar du dideli mano poezijos vakarai. Šiaulių filharmonijos salė buvo perpildyta, žmonės stovėjo net koridoriuje ir vestibiulyje. Kitas vakaras buvo Druskininkų miesto muziejuje – ten, kad tilptų žmonės, atidarė suveriamąsias duris ir sujungė dvi ar tris sales.
– Ar dažnai dalyvaujate poetiniuose renginiuose?
– Kai buvau jaunesnis, dažniau sutikdavau į juos važiuoti. Dabar išklausau pakvietimų, padėkoju, atsiprašau… Dalyvauju kur kas rečiau.
– Priminkite „Poezijos pavasario” atsiradimo istoriją.
– Buvau tas, kuris sukūrė „Poezijos pavasarį”. Ėjo 1964-ieji, vadinamieji atšilimo metai, kada galima buvo daugiau rodyti savo dvasinės kūrybos ir veiklos. Tada galima buvo justi, kad atsirado poezijos poreikis. Būdavo rengiami susitikimai su poetais. Man pasirodė, kad atėjo laikas sukurti ką nors tokio, kas taptų nuolatine kasmetine poezijos švente. Tada nei aš, nei kiti nemanėme, kad šis renginys neužges per 43 metus.
– Pavyko įgyvendinti svajonę?
– „Poezijos pavasario” šventę lydi almanachas. Anuomet parinkome tokį formatą, kad galima būtų spausdinti grafikų darbus, nuotraukas. Dar aš svajojau, kad tame almanache, specialiame voke būtų ir nedidelė poetų balsų plokštelė… Bet pasirodė, kad ją pagaminti buvo ne taip paprasta. Pavyko tik po pusės metų. Per tą laiką „Poezijos pavasario” almanachas jau buvo išparduotas. Daugiau nebandėme leisti, praėjo noras: supratome, kad tais laikais buvo pernelyg sudėtinga.
– Bet dabar kompaktines plokšteles leisti gana paprasta. Reikėtų tik šią idėją priminti „Poezijos pavasario” organizatoriams.
– Pristatant šiųmetį „Poezijos pavasario” almanachą užsiminiau, kad gal reikėtų grįžti prie to sumanymo…