Maroko eskizai

Klaidžiodama Maroko kurorto Esaveros gatvelėmis, vietomis primenančiomis tunelius, susipažinau su sidabro dirbinių pardavėju Muahabu, kuris ilgai nedvejojęs pasiūlė man tapti jo antrąja žmona.

Pirmiausiai pasiteiravęs, iš kur atvykau, Muahabas pasigyrė, kad jo žmona irgi kilusi iš Lietuvos. Įsišnekus paaiškėjo, kad tai vis dėlto rusė iš Talino. Šiaip ar taip, tikino mane Muahabas, jo Ana yra modelis, ir apsalęs kalbėjo apie meilę jai bei kaišiojo katalogą su jos nuotrauka. Kai pasiteiravau, ar žmoną vieną teturįs, paaiškino, jog įstatymai draudžia Maroko piliečiams daugpatystę, tačiau netrukus mirktelėjęs pasiūlė man tapti antrąja žmona. Kai pasiūlymo mandagiai atsisakiau, apeliuodama į daugelį jam nesuprantamų priežasčių, Muahabas parekomendavo įsigyti sidabro dirbinių, kuriuos Sacharoje meistrauja jo šeima – tuaregai. Taip sužinojau, kad Sacharos klajūnai yra ne tik beduinai ir berberai, bet dar ir tuaregai. Kadais jie buvo savotiški Sacharos dykumos robinai hudai.

Paslaptingieji berberai

Pažintis su Maroku prasidėjo berberų vakaru Massos miestelio tvirtovėje. Berberų Maroke kur kas daugiau nei Tunise ir jų tradicijos turtingesnės. Maroke įsitikinau, kad berberai tikrai gali būti šviesiaodžiai, šviesiaplaukiai arba rudaplaukiai ir mėlynomis akimis. (Jie maloniai bendravo, tačiau fotografuotis atsisakė; apskritai to vengė visi marokiečiai.) Apie berberų kilmę sklinda įvairios legendos: Atlantidos palikuonys, ateiviai iš Europos… Net didysis keliautojas Turas Hejerdalas, daug metų tyrinėjęs berberų gentis, negalėjo paaiškinti, iš kur tarp jų šviesiaplaukiai mėlynomis akimis ir kodėl jie nulinės kraujo grupės. Išklausėme berberų dainų, prisižiūrėję šokių, buvome pakviesti į tvirtovės celes, kuriose karinių konfliktų metu slėpdavosi berberų šeimos. Dabar čia – restoranas. Su jo valgių gamyba buvome supažindinti. Berberai turi sukaupę daug paslapčių. Maroke labai populiarios jų vaistinės, kuriose gali nusipirkti berberiškos viagros, vaistų, pristabdančių žvynelinės ligą, legendomis apipinto šafrano, kitų prieskonių ir stebuklingojo argano aliejaus. Argano medis panašus į alyvmedį, tik iš jo vaisių litrą aliejaus gali išspausti nuskabęs penkis medžius. O litrui aliejaus iš alyvmedžio vaisių nuraškyti pakanka vieno medžio vaisiaus. Argano aliejaus stebuklais įsitikinome pačiame Maroke. Nusvilus saulėje, tereikėjo juo pasitepti, kad skausmas atlėgtų. Aš aliejumi išsigydžiau ir nuospaudas. Beje, argano medis auga tik Agadyro apylinkėse, kitur neprigyja.

Mėlyni žmonės baltame mieste

Dauguma marokiečių namų nudažyti rusvai oranžine spalva, o štai Esavera – visa balta ir mėlyna. Čia gyvena daug tuaregų, pasidabinusių mėlyna apranga. Nors Atlanto vandenynu Agadyre jau buvome grožėjęsi kelias dienas, vandens begalybė čia pakerėjo. Šį kurortą labai mėgsta banglentininkai ir „kaitininkai“, mat čia vandenynas kiek labiau išsijudina nei ties Agadyru, kuriame visą savaitę neteko matyti pašiauštų bangų. Išgirdau, kad Esaveroje birželio pabaigoje vyksta džiazo festivalis, dar nuo Jimi’o Hendrix’o laikų, kai buvo paplitusios hipių kolonijos. Hendrix’as netgi derėjosi su vietos valdžia dėl keliasdešimties hektarų žemės pirkimo. Tačiau sandėris neįvyko. Galbūt valdžia išsigando: esą kur hipiai, ten ir narkotikai. Hašišas čia atkeliauja iš Rifo kalnų. Beje, kai susiruošiau į Maroką, draugai juokėsi, kad hašišo ten galėsiu nusipirkti prie kiekvieno kampo, bet tokių pasiūlymų nesulaukiau nėsyk.

Marakešo aikštė

Marakešo aikštėje pulsuoja gyvenimas: dunda berberų, negrų artistų būgnai, kanopomis klapsi arkliukai, karietose vežiojantys ir marokiečius, ir turistus. Nuolat girdi vandens pardavėjų šūksnius. Vandens beveik niekas neperka, tačiau pardavėjai uždirba fotografuodamiesi. Čia – ir gyvačių kerėtojai, ir pasakininkai. Beje, trečdalis marokiečių – vis dar beraščiai, nepaisant buvusių kolonistų prancūzų įtakos. Marakeše apsilankėme Žako Mažorelio (Jacque Majorelle) soduose. Šis prancūzų dailininkas 1919 m. į Maroką atvyko gydytis džiovos. Jo užveisti įstabūs sodai publikai tapo prieinami nuo 1947 m. Pas Mažorelį atvykdavo dizaineris Yves Saint Laurent’as, kurį įkvėpdavo Maroko spalvos). Kai Mažorelis 1962 m. pasimirė, nunyko ir jo sodai. Dizaineris nusipirko draugo žemę ir dabar dažnai atvyksta pagyventi čia pasistatytoje viloje. Turistams ji, žinoma, neprieinama, tačiau galima pasigrožėti augmenija 1 akro plote (iš jam priklausančių šešių). Marakeše mums nutiko netikėtas dalykas. Vienas marokietis susižavėjo šviesiaplauke Juste iš Vilniaus. Taip smarkiai susižavėjo, kad 15-metės tėčiui teko rimtai su juo pasikalbėti. Marokietis taip godžiai rijo akimis lietuvaitę, kad jei ne jos šeima ir visa mūsų grupė, tikriausiai būtų ją pagrobęs…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.