Yra dvi teorijos. Viena pataria iš pradžių apkeliauti visą pasaulį, kad likusį gyvenimą vyktum vien į Italiją. Kita moko negaišti laiko, važiuoti vien tik į Italiją, ir bus gana. Tiksliau, ir vis nebus gana.
Turinas, pirmoji suvienytos ir nuo svetimšalių išsivadavusios Italijos, dabar vien tik Pjemonto srities sostinė, gal ir neprilygsta tokiems lobynams kaip Roma, Florencija ar Venecija. Tačiau kiekvienam savo.
Kur grumiasi juoda ir balta
Nė vienam kitam Italijos miestui taip netinka epitetas „magiškas”, kaip Turinui. Sakome „magiškas”, kai būdvardžiai „gražus”, „nuostabus”, „puikus” mums atrodo per silpni. Šiuo atveju magiškas – susijęs su magija. Turinas įeina į abu pasaulinius trikampius: drauge su Praha ir Lijonu miestas sudaro baltosios magijos trikampį, o kartu su Londonu ir San Francisku nubrėžia juodosios magijos trikampį. Gražūs pažiūrėti Turino fontanai ir paminklai prikimšti visokių magiškų simbolių ir toli gražu nėra vien meno objektai. Praėjusį balandį Turino kardinolas (tas pats, su kuriuo viename Turino knygų mugės renginyje dalyvavo mūsų kardinolas Audrys Juozas Bačkis) atsikvietė keturis egzorcistus, kad šie rimtai padirbėtų – miestas valdomas blogio! Sakoma, kad šiandien Turine magų ir burtininkų daugiau nei kur kitur Italijoje. Miestas juos traukia. Miestas pilnas tamsių paslapčių. Matyt, ne šiaip sau kažkada traukė regėtoją Nostradamą. Traukė Nietzschę (beje, čia jam galutinai pakriko protas). Kaip į Meką, į Turiną keliauja šių dienų satanistai. Hipotezėmis apipintai šventajai drobulei, „uždarytai” vienoje iš Katedros koplyčių ir traukiančiai maldininkų srautus, matyt, lemta stiprinti baltosios magijos lauką. Legendos pasakoja, kad taurė, iš kurios per paskutinę vakarienę gėrė Kristus – gralis – irgi Turine, kažkur Didingosios Dievo motinos bažnyčioje ar jos prieigose. Priešais šventovę (ji tam ir pastatyta ant Izidės šventyklos pelenų – kad saugotų gralį) stūksančios statulos esą slepia tikrąsias nuorodas.
Apie Turino slėpinius ir ezoterizmą išleista nemažai knygų. Beje, ir bestselerių. Magiškajame Turine vyksta ir pastarojoje knygų mugėje dalyvavusio rašytojo Piero Soria naujo romano „Rožė demonas” veiksmas. Detektyvas pradeda rutuliotis, kai randamas ekskomunikuoto egzorcisto dono Luidžio Andra lavonas…
Juosiamas Alpių prieškalnių
Turistui nebūtina gilintis į visas tas peripetijas. Kitam visai pakanka regimojo pasaulio grožio. „Tu pažiūrėk, koks dangus!” – stabtelėjusi vienoje Turino aikščių senyva italė sako jaunesnei. Užvertusi akis ir užlaužusi rankas. Tą stebuklą – kobalto mėlynumo dangų be debesėlio – ji turi progų matyti dažnai, bet kaskart išvydusi apstulbsta. Niekas iš italų neatims gebėjimo vaikiškai džiaugtis. Dangus – kaip jūra prie Sardinijos, norisi tučtuojau į jį nerti.
Po tuo dangumi driekiasi elegantiškas karalių miestas (su Karalių rūmais) Turinas, supamas Alpių prieškalnių žiedo, įspūdingai atsiveriančio nuo Mole Antonelliana apžvalgos aikštelės. Mole Antonelliana, miesto simbolis ir „perkūnsargis”, aukščiausias Turino statinys (beveik 170 metrų), Eifelio bokšto konkurentas. Iš pradžių jis statytas kaip sinagoga, paskui perimtas miesto reikmėms. Dabar čia veikia Nacionalinis kino muziejus, kurio viduriu kyla stiklinis liftas, nugabenantis į minėtą apžvalgos aikštelę. Įrengiant kino muziejų talkino britų režisierius Peteris Greenaway.
Mieste dar užsilikę 2006-ųjų žiemos olimpinių žaidynių ženklų. Solferino aikštėje stovi specialiai žaidynėms įrengtas Atrium, dabar – turizmo informacijos centras. Likęs ir Kanados delegacijos paviljonas iš medinių rąstų. „Siaubingas”, – sako turiniečiai, laukiantys, kada bus iškeltas nuošaliau arba iš viso išmontuotas.
Pasivaikščiojimai po portikais
Vienas miesto veidų – barokas. Pjemontietiško baroko stiliaus ir bažnytėlės dvynės pačiame centre. Prie vienos jų (Šv. Karolio Boromėjaus) užsakų lapelis skelbia, kad už italo dirigento išteka klaipėdietė Jolanta S.
Turinas – portikų miestas. Iš viso jie driekiasi apie 18 kilometrų. Vien Romos gatvėje (via Roma) jų – apie 750 metrų. Romos gatvė – mėgstama miestiečių pasivaikščiojimų palei prabangiausias parduotuves vieta. Vėlų savaitgalio vakarą prie ledų čia nutįsta ilgiausios eilės. Įdomūs Po gatvės portikai. Dešine gatvės puse jie driekiasi be pertrūkių, kaire – su jais. Dešiniąja, saugodamasi nuo lietaus ir saulės, prie upės vaikščiojo karališkoji šeima, kairiąja – prastuomenė.
Turine veikia per keturias dešimtis muziejų. Vienas lankomiausių – Egipto muziejus, antras pasaulyje pagal svarbą ir kolekcijų turtingumą po Kairo muziejaus. Įdomu, kurios magijos lauką stiprina mumijos?
Lingotto – rajonas, kuriame buvusiose „Fiat” gamyklos patalpose įsikūrusios ekspozicijų erdvės. Čia vyksta mugės, taip pat ir knygų. „Fiat” bosas Gianni Agnelli neatsispyrė gundymui įsiamžinti dar ir kolekcionuojant. Lingotto mugių pastatų komplekse veikia nedidelis muziejus, kuriame eksponuojami jo sukaupti porcelianai ir paveikslai. Muziejaus simbolis – Amedeo Modigliani drobė.
Turine buvo „projektuojama” italų tauta, t. y. buvo kuriama Italijos suvienijimo strategija. Vienoje iš istorinių kavinių mėgo sėdėti politikas Camillo Cavouras. Daugybė istorinių kavinių siūlo „istorinių” šokoladinių gardumynų ir gėrimų. Be kita ko, Turinas – aperityvo gimtinė.
Prie miestelėnų kasdienybės įdomu prisiliesti didžiuliame turguje – Italijoje turgūs visada spalvingi. Atokiau nuo centro, kalnų šlaituose, išsistačiusios prašmatnios liberty stiliaus vilaitės. Žalumamėgiams – atokvėpis parkuose, pavyzdžiui, Valentino parke ar Botanikos sode. Neturintiems daug laiko miesto svečiams patartina sėsti į specialų turistinį autobusą ir per valandą, klausantis šaunaus gido, apvažiuoti visas Turino įžymybes.