Pastaruoju metu viešumoje vis dažniau skamba paveldo ir paveldosaugos tema. Dirba ne viena ir ne dvi valstybinės institucijos, kurios rūpinasi paveldu, sukurta ne viena paveldosaugai skirta programa.
Bent formaliai pažiūrėjus ir paveldosaugos įstatymų bazė pakankama. Per 17 nepriklausomybės metų Lietuva yra ratifikavusi visą pluoštą tarptautinių konvencijų, tokių kaip „Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos…”, „Europos kraštovaizdžio…”, „Europos architektūros paveldo apsaugos…”, „Europos archeologijos paveldo apsaugos…”, „… dėl kultūrų raiškos įvairovės skatinimo”. Paveldo saugojimas apibrėžiamas ir nacionaliniais įstatymais (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas), o Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas apie paveldą kalba kaip apie nacionalinio saugumo objektą: „Valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą (…) globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą. Valstybė sudaro ekonomines, technologines ir teisines sąlygas kultūros paveldo apsaugai, skatina savininkus investuoti į kultūros paveldą.”
Tik bėda, jog tai, ką matome realiame gyvenime, ir tai, kas deklaruojama programose bei įstatymuose, skiriasi kaip naktis nuo dienos.
Valstybinių institucijų (ne)veikimas, o tiksliau – jo rezultatai, verčia rimtai susimąstyti, ar mūsų visuomenė ir valstybė dar pajėgios realiai rūpintis savo identitetu. Pakaktų prisiminti kad ir 2003 metais dvyliktos Vyriausybės patvirtintą Dvarų paveldo išsaugojimo programą. Paradoksalu, tačiau paveldo saugotojai skelbia aliarmą, jog programa realiai net nepradėta vykdyti, o ministras pirmininkas, pateikdamas metinį pranešimą, kuklioje jo skiltyje apie paveldą teigė, remdamasis Kultūros ministerija, kad programa sėkmingai baigta… Tuo metu daugybė išlikusių Lietuvos dvarų ir toliau nyksta.
Vis dėlto vilties teikia pati visuomenė, jos aktyviausia dalis. Žiniasklaida jau skelbė apie Alternatyvią kultūros paveldo komisiją, į kurią susibūrė 16 nevyriausybinių organizacijų. Gegužės 12-ąją šių organizacijų atstovai buvo susirinkę į mokslinę-praktinę paveldosaugos konferenciją Klaipėdoje.
Žiniasklaidoje jau ne kartą rašyta ir apie Valstybinės kultūros paveldo komisijos (VKPK) narių rinkimus. Alternatyvi kultūros paveldo komisija kreipėsi į Seimą dėl Valstybinės kultūros paveldo komisijos formavimo ir narių rinkimo principų. Žiniasklaidoje daug kalbėta ir apie ligšiolinio VKPK pirmininko Jono Glemžos „nuopelnus” paveldosaugai bei urbanistikai tiek dar sovietmečiu, tiek šiais laikais. Aukštybiniai pastatai, dygstantys nepaisant vizualinės senamiesčio taršos, senamiesčio namų fasadų darkymas stiklinėmis vitrinomis, viešbučio „Novotel” urbanistinis „šedevras” (tiksliau – didžioji paveldosaugos gėda!!), o dabar ir reikšmingo Vilniaus bei Lietuvos valstybingumo istorijos paminklo – Vilniaus gynybinės sienos – išlikusių dalių naikinimas ir užstatymas… „Nuopelnų” sąrašą galima būtų tęsti ir kituose miestuose.
Tačiau problema juk ne paties J.Glemžos asmuo, o pati sistema. Būkim „biedni”, bet teisingi. Sistemai tiesiog reikėjo „savo”, „patogaus” žmogaus, kuris pasirašytų, kur reikia ir kada reikia. Seime formuojant naujos kadencijos VKPK visuomeninės organizacijos labai aiškiai ir konkrečiai iškėlė klausimą dėl šios komisijos narių privačių ir viešų interesų konfliktų, nes absoliučiai daugumai jų tokie konfliktai gresia. Užtektų paminėti vien Giedrę Filipavičienę, kurią į naujos kadencijos VKPK skyrė prezidentas. Ši moteris neoficialiai įvardijama kaip būsima VKPK pirmininkė. Vieša paslaptis, kad G.Filipavičienė yra viena iš UAB „Senojo miesto architektai”, įmonės, kuri įgyvendina daug projektų paveldo zonose, steigėjų, taip pat etatinė Kultūros paveldo departamento įmonės „Lietuvos paminklai” darbuotoja. Ji yra ir viena Vilniaus senamiesčio specialiojo plano autorių. Vėliau UAB „Senojo miesto architektai” (kartu su I.Kliobavičiūte, E.Žilinsku, V.Spudu) parengė Vilniaus senamiesčio reglamentą. Šiuose dokumentuose numatyta masinė „reglamentuota nauja statyba”, nors tokią senamiestyje draudžia įstatymai.
G.Filipavičienei vadovaujant paveldo apsaugai sostinės savivaldybėje buvo parengtas sumažintos Vilniaus senamiesčio apsaugos zonos projektas (nors zonas galima mažinti tik UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sutikimu) ir Vilniaus miesto bendrasis planas, kuris įteisino sumažintą Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną bei tramvajaus trasą per sostinės senamiestį.
Būdama VKPK narė G.Filipavičienė turės kontroliuoti savo tiesioginius darbdavius – Kultūros vertybių departamentą ir jam priklausančią įmonę „Lietuvos paminklai”. Skirdamas į VKPK narį, kuriam akivaizdžiai gresia interesų konfliktas, prezidentas dar labiau komplikavo būsimą valstybės eksperto ir visos komisijos veiklą.
Nuo visuomeninių organizacijų išrinktas Z.Baubonis, kaip ir G.Filipavičienė, taip pat yra etatinis Kultūros paveldo departamentui priklausančios įmonės „Lietuvos paminklai” darbuotojas. Abejones keliančią Z.Baubonio veiklą yra plačiai aprašęs savaitraštis „Veidas”. Tiriamosios žurnalistikos atstovai jau prieš gerus penkerius metus kėlė akivaizdžius klausimus dėl viešų ir privačių interesų derinimo, tiksliau – nederinimo.
Su privačių ir viešų interesų konfliktais neišvengiamai susidurs ir Vyriausybės bei Seimo į VKPK paskirti Kultūros ministerijai tiesiogiai pavaldžių muziejų vadovai O.Žalienė ir S.Vadišius, nes jie turės vertinti tiesioginių savo bosų darbą.
Panašių problemų jau yra buvę praeityje. Pavyzdžiui, Valstybinio Kernavės istorijos ir archeologijos muziejaus-rezervato direktorius S.Vadišius neprieštaravo Kazokiškių sąvartyno statybai, nors komisija pasisakė prieš šį objektą istoriniam Lietuvos valstybingumui itin reikšmingoje vietoje. Kyla esminis klausimas, kam reikalinga tokia komisija ir tokie jos nariai, kurie negalės objektyviai vertinti ir ekspertuoti.
Sistemos problemą galima nesunkiai išspręsti – visiems VKPK nariams reikėtų pateikti savo privačių interesų deklaracijas. Tokią kol kas užpildė vienintelė iš naujai išrinktos komisijos narių dailėtyrininkė Jūratė Markevičienė. Bet paradoksas – Seimas atsisakė priimti šią deklaraciją, mat, kaip paaiškino jo kanceliarijos darbuotojai, deklaruoti privačius interesus privalo tik VKPK pirmininkas. Tuomet J.Markevičienė kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK). Šioje vietoje reikėtų giliai įkvėpti, nes, anot J.Markevičienės, VTEK labai nustebo, kad VKPK nariai iki šiol nedeklaruoja privačių interesų. Šį ketvirtadienį kaip tik tuos klausimus ir ketina spręsti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Turint omenyje išvardytas aplinkybes, VTEK sprendimas gali tam tikru požiūriu nulemti Lietuvos paveldosaugos ateitį.