„ARTimoje galerijoje” (Totorių 3, Vilnius) gegužės 29 d. 18 val. atidaroma jungtinė dviejų jaunų menininkų, 2005 metais baigusių magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje grafikos ir tapybos paroda. Tiek Artūras Rožkovas, tiek Martyna Noreikaitė prieš pristatydami visuomenei parodą „Sielos fronto likučiai” susidūrė su dilema – eiti dirbti, ar likti kūrybinėje srityje. Panašu, jog abu po šiokių tokių dvejonių vienbalsiu nusprendė pasilikti prie kūrybos.
Grafikas Artūras Rožkovas, daugiausiai dirbantis pastelėmis ant popieriaus ir vietomis panaudodamas koliažo intarpus, kuria įvairiaspalvį, siurrealistinį pasaulį, apjungiantį įvairių kultūrų raiškos tradicijas. Šio autoriaus kūriniuose nesunku atpažinti lietuvių liaudies meno transformacijų, įžiūrėti panašumo su Amerikos indėnų ar inkų raštais. Jo darbuose vaizduojami objektai dekonstruojami, atskiros dalys nuspalvinamos ryškaus kolorito spalvomis ir tarsi iš naujo iš detalių sudėliojamos mums atpažįstamos figūros, vienok jau pakitusios ir žadinančios naujas interpretacijas. Nesuklysit teigdami, jog Artūro darbai iliustratyvūs – kiekvienas jų pasakoja istoriją, kuriai išnarplioti reikia laiko. „Išnarplioti” todėl, kad grafikos darbuose menininko pasąmonės srautai paverčiami vaizdu: iš vienos pusės žiūrovas gali sekti tam tikrą pasakojimo naratyvą, iš kitos – atskiros detalės yra lygiareikšmiškai svarbios ir jas galima ištraukti iš jas supančio konteksto, dar iš kitos – stebėtojas naudodamas menininko siūlomas dalis gali pats kurti savo pasakojimą. Tai vitališki ir žiūrovą įtraukiantys į žaidimą kūriniai.
Tapytojos Martynos Noreikaitės darbai yra ramesni, juose daugiau meditacijos. Autorės teigimu ši jos tapyba – tai dar viena pastanga priartinti uždarą natiurmortinę erdvę prie atviros peizažinės erdvės, sulieti jas ir suformuoti naują nebeapibrėžiamą plotmę. Martyna darbuose analizuoja sielą saugančio kūno ar daikto išorinio iliuzinio paveikslo (objekto) deformaciją. Anot menininkės tokia deformacija egzistuoja pati savaime, jos net nesistengiant sąmoningai siekti ir formuoti. Bet kokia pastanga perkelti natūrą daugiau ar mažiau kartu savyje turi deformacijos galimybę, reprodukavimo pavojų – neišvengiamą natūros mirtį. Tad drobės plokštumoje kuriamas objektas savaime yra kūrėjo mąstymo padarinys ir pasirinkimas, sąmoninga deformacija. Formuojamas naujas pasaulis, nauja realybės dimensija, kurioje ši menininkė pasilieka tik ties keliais pagrindiniais taškais – daiktas kaip spalvinė dėmė, faktūrinis paviršius, kurie tik tapybos darbuose pasiduoda transformacijoms. Į pirmą planą iškeliama tai, kas stebėtojui svarbiausia – ar tai būtų tik spalvinis santykis, ar faktūrinis sprendimas, ar liktų tik nuoga struktūra, – bet absorbuotas turinys „tempiamas” iki galutinio ir išbaigto rezultato.
Šią parodą kviečiame aplankyti iki birželio 9 d.