„Sutinku gatvėj Seimo narį, sakau, seniai mačiau – duok šešiasdešimt litų… Iš kito, kurį mačiau ne taip seniai, paprašau tik trisdešimt”, – atvirauja klaipėdietis Vitalijus Chomičenkas.
Pinigų paieškos jam tarsi duona kasdieninė. Vitalijus žino, kad nuo to, kaip jam pasiseks įtikinti aplinkinius ką nors paaukoti, priklausys, kokių užsiėmimų galės pasiūlyti pas jį susirinkantiems vaikams iš sudėtingų šeimų.
Jau vienuolika metų V. Chomičenko iniciatyva Klaipėdoje veikiantis vaikų socialinės pagalbos centras „10 talentų” kasdien sutraukia po keliasdešimt įvairaus amžiaus vaikų, kuriems mieliau popietes leisti pas Vitalijų, arba pas mokytoją – taip vaikai jį vadina, nei namuose.
V. Chomičenkas, iš šios veiklos neuždirbantis nė lito, savaip supranta gėrį. Pamatęs išmaldos prašantį vaiką jis neglosto jam galvelės.
„Gatvės vaikai, vos mane pamatę, išsilaksto kas kur. Žino, kad barsiuosi, arba „supakuosiu” ir atiduosiu tėvams. O jei pamatau, kad koks benamis perka vaikui išgerti, tokį kaip mat perspėju – jei dar kartą šitaip pasielgs, bus jau ne benamis, o eksbenamis…” – dėsto vyras.
Sriubos kvapas
Kavinėje sutiktas Vitalijus pradeda pasakoti, kad dabar įnirtingai ruošiasi birželio 1-ajai. Mat tą dieną minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną kartu su bendraminčiais iš kitų miestų organizuoja vaikams šventę Melnragėje. Tad dabar reikia ieškoti rėmėjų, kad vaikams būtų limonado ir sausainių.
„O kodėl duonos nevalgai?” – priekaištauja Vitalijus, per pietus stebėdamas kaip srebiu sriubą. – Kai tik turiu iš ko, vaikams išverdu puodą sriubos. Ateina po pamokų – kvepia… Akimirksniu nelieka, o duonos net trupinėlius surenka”, – pasakoja V. Chomičenkas.
Susitariame susitikti kitą dieną jo centre. Kai atvažiuojame, Vitalijus pareina su būreliu vaikų. „Buvome išėję pasivaikščioti”, – tarsteli rakindamas duris.
Galbūt patalpų, kur įsikūręs centras, ir nepavadinsi idealiomis – priemenėje įrengta miniatiūrinė virtuvėle, kambariuose senoki baldai – tai, ką atidavė draugai ir pats Vitalijus atvežė iš namų. Tačiau jaukumo suteikia ant sienų sukabinti vaikų piešiniai.
„Kur su batais?” – drausmina vieni kitus vaikai ir visi nusiavę batus bei įsitaisę sofos stebi, kaip jų mokytojas bendrauja su korespondente.
„Šnekuosi jų kalba”
Pokalbis labai padrikas, nes Vitalijus viena akimi vis stebi, ką išdarinėja vaikai. Matyt, norėdami pasirodyti prieš svečią, vaikai pradeda dūkti, vienas kitą stumdyti. Vitalijus nesidrovi ant jų ir užrėkti, nesistengia pasirodyti geresnis nei yra iš tikrųjų.
„Kitaip su jais neįmanoma. Reikia šnekėti jų kalba. Ateinu į mokyklą, žiūriu, vaikai sienom lipa, mokytoja nežino ką daryti. Imuosi iniciatyvos – sakau „Sėsk, ryžas”. Vaikai akimirksniu suklūsta… Kartais vaikui reikia ir už ausies paimti”, – atvirauja Vitalijus ir, paėmęs nuo stalo vaikų atneštas nuskintas alyvas, ieško vazos.
Bet dorovės sergėtojai sakytų, kad jūs pasukęs vaikui ausį pažeidžiate vaikų teises.
Pas mus dabar nieko nebegirdėti, tik vaikų teisės. O kur liko vaikų pareigos? Aš net esu raštu surašęs, kokios yra vaikų pareigos – klausyti tėvų, paruošti pamokas, išnešti šiukšles… Va, kai jie atliks savo pareigas, galėsime kalbėti ir apie teises.
Nugirdusi mūsų pokalbį įsiterpia viena mergaitė: „Gerai, kad Vitalijus mums duoda drausmės. Bet užtat į restoraną nusivedė. Valgėm picos ir arbatos gėrėm. Pirmą kartą valgiau picą, niam niam”, – apsilaižo dvylikametė.
Vytalijus šypteli: „Būna, kad kurios nors kavinės savininkas paskambina, pakviečia ateiti su visais vaikais pavalgyti picos ar cepelinų. Tada būna šventė. Bet jie patenkinti ir arbatos su sausainiais gavę… Iš tikrųjų vaikams labai nedaug reikia, kad jie būtų laimingi, jiems svarbu sulaukti dėmesio. Nors gal kai kuriems tėvams tai atrodo labai daug?..”
„Būtų dar vienas toks trenktas”
Dažnai tenka jus matyti einantį gatvėje su visu būriu vaikų.
Einam į gatvę, kad jie pamatytų, kaip ten šalta ir nejauku. O grįžę į centro patalpas išsiverdame arbatos – visai kitas reikalas. Be to, įsiprašome į svečius pas kunigą, į teatrą, universitetą, nuvažiuojame prie jūros… Visi mane Klaipėdoje pažįsta, net bilietukų vaikams neperku. Duodu kontrolierei saldainį, sakau, šitie vaikučiai – su manimi. Juk ir kontrolierė – žmogus.
O kitą kartą einame gatve, pamatome prišiukšlintą teritoriją, surenkame visas šiukšles į maišiuką, nunešame šeimininkui ir atiduodame. Už gerą darbą gauname pinigų ledams….
Kaip į jūsų kompaniją reaguoja aplinkiniai?
Tai juk mane ir pravardžiuoja daugiavaikiu tėvu. Dar kiti sako tiesiai šviesiai – trenktas. Bet aš nekreipiu dėmesio. Būtų Klaipėdoje dar vienas toks trenktas kaip aš, mes dar daugiau nuveiktume. Žinote, dažnai net ne pinigų trūksta. Žmonių trūksta, kurie norėtų iš idėjos dirbti. O aš jau kadangi užsukau šį reikalą, nebegaliu sustoti. Neturiu teisės.
Bet ratas plečiasi. Štai draugas užleido kūrybines dirbtuves, kur vaikai iš asocialių šeimų gali sueiti ir užsiimti jiems maloniais dalykais. Vienas atneša bulvių maišelį, kitas duoda flomasterių, popieriaus, trečias – seną sofą… Tie žmonės juk irgi supranta, kad atiduoti nereikalingą daiktą tam, kuriam jo labiau reikia, – didžiausia laimė.
Tačiau kadangi tokių supratingų mažuma, negailite jėgų visiems priminti apie savo globojamus vaikus…
Taip, kasdien nuo septynių ryto iki septynių vakaro lendu visur, kur tik galiu. Būna visaip. Kiti gatvėje mane pamatę bėga į kitą pusę. Bet aš nekvailas – apeinu aplinkui ir vis tiek pagaunu. Laba diena, sakau. O kiek kartų yra buvę, kad pasiunčia ant trijų raidžių. Neimu į galvą. „Ačiū. Viso gero”. Juk ne sau prašau. Gal todėl ir lengva.
Didžiausia bausmė – išvaryti už durų
Bet juk reikia auksinės kantrybės – kiti tėvai ir su savo vaikais nesusitvarko, o pas jus per dieną susirenka po keliasdešimt.
Pastoviai ateinančių yra apie keturiasdešimt. Visko būna. Yra tekę kai kuriuos išvaryti iš centro, nes buvo labai piktybiški, skriaudė kitus vaikus. Ir dabar vaikams didžiausia bausmė, kai liepiu išeiti už durų. Iš tiesų, nieko nėra lengvo. Bet aš stengiuosi būti jiems tiesiog draugas.
Negi nepavargstat?
Pavargstu tik nuo civilizacijos. Tuomet išvažiuoju dviem trim dienom į savo sodybą, kur nėra net elektros, tik paukšteliai čiulba. O asmeninių švenčių per metus turiu tik dvi – Kalėdas ir Naujuosius metus. Kalėdų rytą susirenkame su vaikais, suvalgome pyragą ir išsiskiriame kelioms dienoms.
Vaikai jus paleidžia?
Visaip būna. Kartais tenka krapštyti kurį nors iš po stalo pasislėpusį. Nenori eiti namo, ir viskas. Jei namuose visai prastai, leidžiu pasilikti miegoti čia, centre.
O žinote, kokia mano didžiausia svajonė, – įrengti didelį jaukų centrą tokiems vaikams. Kur būtų ir sporto salė, ir laikini vaikų nakvynės namai, kad čia galėtų nors trumpam prisiglausti iš namų pabėgę mažamečiai. Norėčiau, kad būtų patalpos, kur galėtų ir mamos su vaikais išmiegoti, kai namuose riesta. Aš šią idėją jau senokai nešioju ir net neabejoju, kad vis tiek turėtų pavykti.
„Juk rytoj vėl reikia ateiti…”
Kurį laiką vaikai užsiiminėję vieni patys vėl apsupa Vitalijų. „Čia jums, teta”, – man po ką tik nupieštą piešinį paduoda mažesnieji berniukai. Nustembu, nes kaip tik tie du berniukai iš pirmo žvilgsnio atrodė tokie padūkę…
„O, vakar mama langą išmušė. Paleido puodą, vos ne į galvą. Vėl pradėjo gerti…”, – pradeda pasakoti viena mergaitė.
„Vėl? Reikės eiti pasikalbėti”, – atsidūsta Vitalijus ir, pasižiūrėjęs į laikrodį, perspėja, kad jau teks skirstytis, nes jis turi bėgti su reikalais.
„Bet juk dar dešimt minučių…” – prašo vaikai.
Gudriai šyptelėjęs Vitalijus pašoka nuo sofos ir pradeda dūkti su berniukais tarsi pačiam būtų vos penkeri. Visi voliojasi ant žemės, ritasi, krykštauja… Po kelių minučių vaikai jau patenkinti rišasi batų užraiščius.
„Bet juk rytoj vėl reikia ateiti?” – jau sėdančio į mašiną Vitalijaus klausia mažesnieji.
„Nenorite, neikite. Ką reiškia – reikia?” – šypteli mokytojas.
„Bet juk reikia… Mes rytoj vėl čia būsim”, – pavymui jau nuvažiuojančiam automobiliui šaukia vaikai, tarsi primindami, kad jiems jo labai reikia.