Meilė gėlėms liepsnoja jau 20 metų

„Niekad neketinau tiek daug gėlių auginti. Pradėjau ir negaliu sustoti. Po vieną kitą gėlelę išprašydavau iš sodo kaimynės. O dabar jau pati kitiems jas kišu“, – juokėsi marijampolietė Vida Kučinskienė, po metų kitų galėsianti pretenduoti į gėlių kolekcininkės vardą.

Gėles Vida Kučinskienė kolekcionuoja jau daug metų, bet anksčiau gėlininkystė nebuvusi jos aistra. Marijampolietė prisimena jaunystėje kruopščiai rinkusi aktorių nuotraukas, tuščias degtukų dėžutes, kolekcionavusi pašto ženklus. Tik ištekėjusi, jau brandžiame amžiuje, visą savo laisvalaikį netikėtai paskyrė gėlėms auginti.

Šiam nelengvam pomėgiui jau buvo atidavusi apie 20 metų, kai gyvenimą nykiame daugiabutyje moteris mielai iškeitė į gėlių apsuptą namą sode. Šiuo metu gėlėms auginti naudoja 14 arų žemės – vieną šalia kito esančius net tris kolektyvinių sodų sklypus. Daugiau plėsti savo valdų gėlininkė kol kas neplanuoja, bet ir mažinti neketina.

Gėlių rūšių nesuskaičiuosi

Vien vienadienių daugiamečių lelijų pašnekovės sode kasmet birželio mėnesį pražysta apie 50 rūšių. V.Kučinskienė teigia, kad jai pačiai vienadienių lelijų žiedai suteikia daug džiaugsmo, net jei kiekvienas žiedas džiugina tik parą. Mat lelijos krūmas, saulei tekant išskleisdamas po naują žiedą, žydi visą mėnesį. Šeimininkė rytą nuskina nusvirusį ir pasigroži besiskleidžiančiu.

O ir kiti augalėliai jos žemėje retai neprigyja. Be pavasarinių, jau baigiančių žydėti lelijažiedžių, papūginių, šerkšnotųjų tulpių, pilnavidurių narcizų, gėlininkė rūpinasi šį pavasarį itin sunkiai bundančiais flioksais, jos širdį grožiu pakerėjusiais skiauterėtaisiais šilokais, dekoratyviniais valerijonais, „meškos ausimis“, alpiniais gvazdikais. Eidama pro kiek gelsvokos spalvos mahonijų krūmus, dar neatsigavusius po žiemos, Kučinskienė aiškino, kad atšilus ir palijus jų lapai bus blizgūs ir labai gražūs.

„Nežinau tikrosios priežasties, tik spėju, kad augalams pakenkė per ankstyvas atšilimas, o gal dar labiau netikėtai po šilumos bangos spustelėjusios šalnos. Suvalkijoje iki praėjusios savaitės labai trūko lietaus, kieta žemė neleidžia augalams augti“, – rūpestingai žvalgydamasi po savo gėlių lysves vardijo gėlininkė. – Šiemet lyg tyčia dar perkūnropes (vadinamuosius žemės žiedus) varnos ištraukė. Pamačiusi pagalvojau, ką jos čia daro? Pasirodo, tai mano perkūnropes rauna.“

Tik aubretės, melsvais žiedais apkabinusios visą lysvę, ir didelėmis varpelių kekėmis svyrančios aukštosios margutės savo grožiu jau tarsi šeimininkei pranašavo, kad sode prasideda darbymetis.

Miegui – 4 valandos

Gėlininkė nesigaili, kad vos grįžusi iš darbo kepykloje turi laistyti, purenti, tręšti gėlynus. Jai net kalbos apie moteriškus buities rūpesčius nėra įdomios.

„Kai pradeda kuri pasakoti, kaip virė, skalbė, lopė, net nusibosta klausyti. Jaučiu, kad kitoms moterims, kurios nesidomi gėlėmis, nemieli mano pasakojimai. Bendramintę paprastai pajuntu jau iš kelių sakinių. Turiu kelias sodo kaimynes, patyrusias gėlininkes. Dalijamės patirtimi ir sodinukais. Paprastai, kai pagiriu naują augalėlį, tai klausia: „Tai dar neturi?“ Ir duoda atžalėlę“, – sodo kaimynėmis džiaugėsi V.Kučinskienė.

Ji tikino, kad nors moterys gal labiau mėgsta auginti gėles nei daržoves, jos nėra tokios kruopščios kaip kai kurie sodininkai vyrai. „Vienas kaimynas su kauptuku rankoje stovi darže ir laukia, kol išdygs žolė. Toks pedantiškai tvarkingas“, – stebėjosi V.Kučinskienė ir mąstė, kad iš tiesų, jei tik užtenka laiko, reikėtų vadovautis liaudies išmintimi: žemelė, kaip panelė, myli, kai ją kutena.

O laiko reikia ne tik augalėlių priežiūrai. Šiltuoju metų laikotarpiu V.Kučinskienė dar veža sodinukų į turgų. Juos kruopščiai pasiruošia iš vakaro. Tad miegui kartais lieka vos 4 valandos. Jos bendradarbės klausia, kaip tiek mažai miego užtenka? Ji atsako, kad paskui panašiai kaip barsukas išsimiega žiemą.

Grožio oazės nekuria

Gėlių mylėtoja patenkinta, kad sode susirentė gyventi ištisus metus pritaikytą namelį. Nors ir kaip būtų keista, šalia jo visai neturi žalios vejos net stalui vasarą pasistatyti. Dideliame žemės sklype beveik nepalikta vietos ir daržovėms, nes visa žemė suskirstyta siauromis lysvėmis, kuriose auga daugiamečių gėlių sodinukai. Sodo teritorija neturi ir tvoros – šeimininkė kartu su jai talkinusiu sūnumi takelius įrėmino akmenimis, o kai nori atskirti erdves, mėgsta pasisodinti tvorą iš žalialapių kanų. Bendramintis sūnus išradingai apipavidalino neišvaizdų šulinio rentinį – apklijavo pjaustytomis grindų plytelėmis. O grįždamas iš Norvegijos mamai dovanų parvežė įdomių juostuotų akmenų.

Marijampolietė Vida sako, kad jos vyras (jo profesija – statybininkas) pomėgiui netrukdo, bet ir į gėlininkystę nesikiša. Labiausiai ją pradžiugina, kai apsilanko draugai ir jis jiems vis rodo tą patį augalą, kurį vadina „aleboru“.

„Jei pasisodintume bulvių sode, vasarą kelis kartus jas apravėtume, ir viskas. O gėlėms reikia rasti laiko kasdien. Net stebina, kai žmonės klausia: jei pasodinsiu daugiametę gėlę, ar nereikės nieko daugiau daryti? Rekomenduoju persodinti kas trejus metus, nes kai bus sena šaknis, gėlė ilgai negyvens“, – patarimais dalijosi gėlininkė.

V.Kučinskienė sodinukų turi parsivežusi iš Vokietijos, žinomų Lietuvos gėlininkų selekcininkų. Ateities planus taip pat sieja su gėlėmis: norėtų įsigyti retų, jos dar neaptiktų daugiamečių gėlių, dar norėtų šiemet papildyti ir gausią turimų vilkdalgių kolekciją.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Šeima ir namai su žyma , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "Meilė gėlėms liepsnoja jau 20 metų"

  1. Lolita

    Taip pat auginu įvairias gėles. Labiausiai patinka svogūninės anksti pavasarį pražystančios gėlės, vilkdalgiai , lelijos ir vienadienės. Tik mano veislių ivairovė gana menka.Norčiėu sužinoti ar interneto pagalba galima sužinoti kokių veislių lelijų , vienadienių galima būtų įsigyti . Gal ponia Vida sudarius savo gėlių kolekcijos sąrašus ir galėtų pasiūlyti šių gėlių nusipirkti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.