Ekspedicija „Neris ir jos krantai: Konstantino Tiškevičiaus kelias po 150 metų” prasidės birželio 5 dieną. Apie žygį kalbamės su koordinacinės tarybos vykdomuoju sekretoriumi Kęstučiu Navicku.
– Prašnekus apie būsimą ekspediciją nuolat minima jūsų pavardė. Ar atstovaujate įstaigai, kurioje dirbate, ar tik sau?
– Esu istorikas, tačiau jau septyniolika metų darbuojuosi aplinkosaugos srityje, taigi laikau save daugiau aplinkosaugininku nei istoriku. Šiame projekte atstovauju Baltijos aplinkos forumui.
Pakartos maršrutą
– Kaip sumanytas šis projektas ir kas tie sumanytojai?
– Projekto idėja nėra nauja ir unikali, nes prieš 150 metų tai jau įgyvendino grafas Konstantinas Tiškevičius. Mūsų karta gali tik pasidžiaugti idėjos aktualumu ir, iš naujo pakartojusi maršrutą, iliustruoti Neries upės bei jos kultūrinės, gamtinės aplinkos svarbą. Tai upė, vienijanti dvi tautas ir kultūras, kurios tam tikrais istorijos etapais buvo glaudžiai susijusios. K.Tiškevičius bene geriausiai iliustravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio tipą: gimė Baltarusijos teritorijoje, rašė lenkų kalba, puikiai apibūdino ir vertino lietuvių kultūrinį palikimą. Šių dienų projekto tikslą nusakyčiau taip: mus vienija Neris, tai mūsų bendra upė, nepagrįstai primiršta ne tik mokslininkų, bet ir keliautojų. Manoma, jog turizmo požiūriu tai neįdomi upė, tačiau paėmę į rankas K.Tiškevičiaus knygą „Neris ir jos krantai” įsitikiname, kad yra kitaip. Projekto tikslas – suteikti keliautojui galimybę pamatyti kitokią Nerį. Birželio 5 dieną prasidedanti ekspedicija bus ne tik kelionė, tai – visuma mokslinių tyrimų, kultūrinių mainų ir bendravimo su vienminčiais, nesvarbu, koks būtų jų tikėjimas, o juo labiau politinės pažiūros. Ekspedicijos organizatoriai yra entuziastai, susibūrę į organizacinę tarybą. Formaliai ją sudaro šios organizacijos: Baltijos aplinkos forumas, „Bliūškis”, Vilniaus rotušė, Lietuvos geografų draugija, Lietuvos keliautojų sąjunga, Neries regioninio parko direkcija, Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direkcija. Tačiau yra daug žmonių, kurie, nors ir neatstovaudami jokiai organizacijai, prisidėjo prie bendro darbo. Jų indėlis tikrai svarus.
Trečiadieniais – į būrelį
– Ar negąsdina atsakomybė? Juk Baltarusijoje ši ekspedicija organizuojama valstybiniu mastu, o jūs koordinuojate tik visuomeninės organizacijos veiklą.
– Pirma reakcija į šį klausimą banali: „Bijai vilko, neik į mišką”, bet iš tiesų yra ir taip, ir ne. Negaliu sakyti, jog tai neslegia, juk apie ekspediciją paskelbta viešai, tenka milžiniška atsakomybė už žmonės, kurie tiki jos sėkme. Kita vertus, ekspediciją organizuoja tikri profesionalai, asmenys, aukojantys laiką ir žinias bendram labui. Jei nebūtų ekspedicijos koordinacinės tarybos, šiandien negalėtume kalbėti apie parengiamuosius kelionės darbus.
– Kaip ruošiatės, ar turite nuolatinį susirinkimų laiką?
– Juokaudamas sakau, kad trečiadieniais einu į būrelį Vilniaus rotušėje. Tai iš tiesų tampa savotišku klubu, pasiilgsti ne tik pokalbių apie konkrečius darbus, bet ir pačių žmonių. Taigi susirinkę pasiskirstome darbus, po savaitės susitikę aptariame, kaip pasisekė, ir vėl planuojame. Kai ekspedicijos pradžia jau visai „ant nosies”, darbų daugėja, problemos darosi sudėtingesnės ir reikalauja skubaus sprendimo. Matyt, teks dažniau rinktis. Nepasakyčiau, kad būtų lengviau dirbti su savo įstaigos darbuotojais, gal dėl to, jog būtume susaistyti formalių ryšių. Žinoma, kai kurias užduotis atliktume lengviau, tačiau dirbant su visuomenininkais iš karto atsiranda minčių įvairovė.
Visi svarbūs
– Gal galėtumėte išvardyti pačius aktyviausius ekspedicijos organizatorius?
– Lenkiu galvą prieš kiekvieną žmogų, kuris ateina pas mus ir sako, kad gali tą ir tą padaryti. Labai nenorėčiau ko nors išskirti. Žmonių prigimtinės galimybės skirtingos, jie daro tai, ką gali. Juk ne kiekvienas įstengia knygą parašyti. Antra vertus, negali nieko reikalauti iš žmonių, kurie turi tiesioginį darbą.
– Kada baigsis parengiamieji darbai?
– Kai prasidės ekspedicija. O ji prasidės birželio 5 dieną Kamieno kaime, Vileikos rajone, Baltarusijoje. Registracija plaukti Baltarusijos teritorija jau pasibaigusi, bet jei pavyktų savarankiškai gauti Baltarusijos vizas, dar būtų galima spėti į traukinį. Tačiau ekspedicijos organizatoriams vis tiek apie savo dalyvavimą reikėtų pranešti, nes tai susiję su organizaciniais dalykais, be to, teks kirsti valstybės sieną. Išsamesnės informacijos apie ekspediciją galima rasti tinklalapyje www.nerimi.lt.