Kauno „Žalgirio” komanda šeštose Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo rungtynėse įveikė Vilniaus „Lietuvos rytą” ir laimėjo seriją rezultatu 4-2. Po dvikovos mintimis dalinosi vyriausiasis „Lietuvos ryto” treneris Aleksandras Trifunovičius, pasak kurio, dabar labiausiai norėtų išsimiegoti ir pamatyti septynių mėnesių sūnų.
„Sveikinimai „Žalgiriui”. Sakiau, kad kas iškovos pergalę išvykoje, tas ir taps čempionu. Norėčiau padėkoti finale žaidusiems krepšininkams, dirbusiems teisėjams, sirgaliams ir visiems kitiems su komanda susijusiems žmonėms.
Šiose rungtynėse atsilikinėjome nemažu skirtumu, tačiau išlyginome rezultatą. Vis dėlto to neužteko.
Manau, kad pralaimėjome dėl prastai įvykdytų paprasčiausių krepšinio elementų: praleidome lengvus metimus, leidome rinkti taškus baudų metimais, nesugebėdavome pataikyti.
Šį sezoną žaidėme net keturiuose finaluose – daugiausiai iš visų Lietuvos ekipų. Tai nebuvo lengvas sezonas, tuo labiau, kad buvau net trečiasis komandos treneris, o žaidėjams nebuvo lengva prie kiekvieno trenerio prisitaikyti iš naujo.
Vis dėlto kai pradėjau treniruoti „Lietuvos rytą”, visą laiką dirbome ir stengėmės.”
Ar po rungtynių kalbėjote su Koljevičiumi, kuris padarė klaidą mačo pabaigoje? Jis sakė, kad buvo pražanga, tačiau dabar jau nieko nepakeisi. Dabar neverta kalbėti apie tai, kas buvo. Žinau tik tiek, kad jis norėjo geriausio. Tokiose rungtynėse dažniausiai atsiskleidžia žaidėjai, parodo tikrąjį savo veidą. Dvikovos pabaigoje vyravo emocijos, o ne protas, todėl sunku tai komentuoti.
Niekada nekalbėjau, kad beveik visą finalo seriją žaidėme be Matthew Nielseno. Niekada tuo nesiguodžiau ir nesiskundžiau, tačiau jis iš tiesų yra reikalingas mūsų ekipai. Tie, kas jį pakeitė, žaidė gerai, bet pagal savo galimybes.
Didesnė netektis nei Koljevičiaus klaida buvo Machado tritaškis. Jeigu ne taiklus tolimas metimas, apie Koljevičiaus klaidą būtume iš karto pamiršę.
Kokie jūsų, kaip trenerio, planai? Noriu gerai išsimiegoti. Be abejo, šiek tiek pailsėsiu ir grįšiu pas šeimą, kurios labai pasiilgau. Mano sūnui jau septyneri mėnesiai, o kai atvykau į Lietuvą jam buvo tik 15 dienų. Kalbėsimės su klubo atstovais ir dėl mano darbo bei perspektyvų.
Dar norėčiau padėkoti sporto žurnalistams, nesvarbu ar sirgote už „Lietuvos rytą”, ar už „Žalgirį”.