Vos prieš kelis mėnesius gyventi į Kretą išvykusi klaipėdietė žurnalistė Gabrielė Vasiliauskaitė, per labai trumpą laiką įveikusi graikišką biurokratiją ir pasinaudojusi valstybės parama verslui, jau sukasi nuosavoje užkandinėje.
Tiesa, klaipėdietė pripažįsta, kad be sužadėtinio graiko pagalbos kažin ar viskas būtų klostęsi taip sklandžiai.
„Labai daug popierių. Graikiškas biurokratizmas tikriausiai dar didesnis už lietuvišką. Jie patys neslepia, kad tikrai yra labai sunku. Nebūnant graikų tautybės, nemokant jų kalbos bei nežinant kai kurių dalykų, įkurti savo verslą tikriausiai būtų neįmanoma”, – svarstė ji.
Mintis apie nuosavą verslą Kretos saloje, kurortiniame Stalidos miestelyje, klaipėdietei ir jos draugui Panagiočiui Kanellopoulosui kilo praėjusių metų rudenį. Tuomet pora nusprendė, kad užteks skraidyti vienam pas kitą. Palikti gimtąją šalį nutarė Gabrielė – verslu Graikijoje užsiimančiam Panagiočiui tai padaryti būtų buvę sudėtingiau.
Nuomojantis – „oro mokestis”
„Dar prieš man išvažiuojant į Kretą domėjomės, kuo reikėtų kartu užsiimti. Kartu – kad man būtų lengviau. Sužadėtinis pasidomėjo, sužinojo, kad yra galimybė pasinaudoti valstybės parama, skiriama pradėti tradiciniam graikiškam verslui. Viena iš galimybių kaip tik buvo tradicinei graikiškai užkandinei – kafenionui – įkurti. Dar galėjome atidaryti suvenyrų parduotuvę, bet užkandinė buvo arčiau širdies, juolab kad Panos turėjo patirties šiame versle”, – apie pačią pradžią pasakojo G. Vasiliauskaitė.
Valstybės skiriama parama – 9 000 eurų – naujiesiems verslininkams išmokama per kelis kartus, pateikus dokumentus, įrodančius, kad pinigai buvo išleisti kurti verslui.
Lietuvės ir graiko atkaklumas minant valdiškų įstaigų slenksčius padėjo dokumentus susitvarkyti per rekordiškai trumpą laiką – vos dvi savaites. Susitvarkius reikalingus popierius ir įrengus patalpas, kovo viduryje užkandinė jau veikė.
Beje, graikiška biurokratija buvo ne vienintelis sunkumas, kurį reikėjo įveikti. „Turint maišą pinigų patalpas rasti nebūtų sunku, nes žiemą viskas užsidaro, ir pasiūla gana didelė. Ten tiesiog neįtikėtinos nuomos sąlygos, labai nepalankios nuomininkui. Šeimininkai reikalauja, kaip patys graikai vadina, „oro mokesčio”, kuris gali siekti ir keliolika tūkstančių eurų. Jį paprastai nuomininkai sumoka šeimininkui už naudojimąsi patalpomis ir dar kas mėnesį moka nuomą”, – pasakojo Gabrielė.
Pavyzdžiui, nuoma kas mėnesį gali atsieiti po tūkstantį eurų, o „oro mokestis”, t. y. negrąžinamas vienkartinis mokestis tiesiog už tai, kad patalpose būsi – dvidešimt tūkstančių.
Dėl šios priežasties naujoji užkandinė įsikūrė ne kur nors miestelio centre, o pakraštyje, prie pat jūros – šių patalpų savininkas „oro mokesčio” nepareikalavo.
Turistams – nematyta
Anot Gabrielės, iš pradžių aiškios vizijos, kaip užkandinė turėtų atrodyti, nebuvo.
„Norėjome sukurti ką nors nauja, nematyta, specifiška ir įdomaus, maišant sena ir nauja. Galvoj gimė užkandinės pavadinimas – „Once upon a time”. Tokiais žodžiais pradedamos sekti pasakos. Na, o paskui iš to viskas ir išsiplėtojo – prirankiojome senų rakandų, ant sienų pakabinome juodai baltų nuotraukų iš senų graikiškų filmų, ieškojome kafenionams būdingų baldų ir kitų interjero detalių”, – sakė ji.
Visų darbų verslininkai nuo pat pradžių ėmėsi patys – nesibodėjo ir indus plauti, ir maistą ruošti, ir su klientais bendrauti.
„Mums tai padėjo – davė supratimą, kaip visa tai atrodo, ko tikėtis. Be to, abu baruose iki šiol buvome vartotojai, ir visus savo pageidavimus, koks turėtų būti aptarnavimas, perkėlėme į savo užkandinę. Man labai pravertė ir darbas, kurį dirbau Klaipėdoje – esu aprašiusi begales istorijų, kaip kūrėsi įmonės, ir kokias klaidas galbūt jos darė verslo pradžioje”, – sakė G. Vasiliauskaitė.
Ji pasidalijo ir tolimesniais planais – verslininkai yra numatę plėtoti savo verslą ir kurti tokių užkandinių tinklą, kuris, jų nuomone, turėtų paklausą ne tik saloje, bet ir žemyninėje Graikijoje.
„Turistams tai būtų nematyta, savita, nes pas mus maistas tik graikiškas, specialiai atrinktas. Labai daug kavinių, ypač vasaros sezono metu, derinasi prie turistų skonio, puola jiems pataikauti. Tada matai, kad iš graikiškos užkandinės nedaug ir lieka – tradiciniai europietiški patiekalai”, – pastebi Gabrielė.
Žiemą neapmiršta
Graikų virtuvės paslapčių verslininkai sėmėsi iš knygų, nes norėjo patiekti ne tik tai, ką valgo ir žino visi, bet ir įdomesnių tradicinių graikiškų valgių.
„Meniu rašėme šmaikščius prierašus, kad turistams būtų lengviau suprasti, kas tai per patiekalas. Beje, turistams netgi tenka paaiškinti, kaip apskritai toje užkandinėje elgtis – užsisakai įvairių užkandžių ir viską skanauji”, – sakė verslininkė.
Tradicinė graikiška virtuvė – su šviežiu alyvuogių aliejumi ruoštas maistas, daug daržovių ir jūros gėrybių, įvairiai ruošiamo sūrio. Kad ir kaip būtų keista, anot G. Vasiliauskaitės, graikai neapsieina ir be bulvių. Mėgsta taip pat ir mėsą, ypač avieną. Šv. Velykų sekmadienį tradiciškai graikų šeimos lauke kepa avį ant iešmo.
Tradicines užeigėles, kafenionus, patys graikai labai mėgsta – dieną jie ateina išgerti kavos, kurios turi gana daug rūšių, o jau visai vakare su draugais bei šeimomis užsuka ir pavalgyti. „Kaip ir visoje Viduržemio jūros pakrantėje jie gyvena naktinį gyvenimą”, – sakė Gabrielė.
Pokalbininkė atkreipė dėmesį į tai, kad iš turizmo gyvenanti Stalida labai skiriasi nuo žiemą visiškai apmirštančių mūsų šalies kurortinių miestelių. Žinoma, sezoniškumas jaučiamas ir ten, tačiau gyvenimas žiemą nesustoja – žmonės spaudžia aliejų, daro vyną, augina avis.