Arčiausiai marių einanti Nemuno gatvė yra mažiausiai pasikeitusi nuo pokario metų. Čia greta kelio eina ir geležinkelis, o už tvoros ir laivai jau beveik ranka pasiekiami.
Darganų ir šalčių metą čia dešimtmečius tvyrojo krosnyse kūrenamos akmens anglies kvapas, o šalikelės būdavo dekoruojamos šlako ir pelenų krūvomis. Užtat niekas nekeldavo pretenzijų dėl slidžios kelio dangos, nes pabarstyti kelią šlaku ir pelenais nieko nekainuodavo, o žmonėms būtų atrodę juokinga prašyti kokio nors atlygio už šią paslaugą visiems eismo dalyviams. Tiesa, eismas buvo ne toks, kaip dabar. Jei gatvės gale pasirodydavo sunkvežimis, jo pasižiūrėti išbėgdavo visų kiemų vaikai ir paaugliai.
Jie augo prie kūrenamų krosnių, jie vandenį nešė iš kolonėlės lauke, o į tualetą bėgdavo už sandėliukų. Bet aplink kiekvieną namą žaliavo daržai su puikiai derančiais svogūnais, krapais ir pupelėmis. Taip pat žydėjo sodai, ievos, alyvos – tokį metą visi langai būdavo atviri, o moterys puošdavosi rauktomis kartūno sukniomis ilgumo iki pusblauzdžių. Kone kiekviename kieme vykdavo dalykiniai mainai – jūreiviai parūpindavo silkių, už tai gaudami tamsiai žalio stiklo butelį, užkimštą kietai susuktu laikraštiniu kamščiu.
Daug namų, daug langų jau čia užgeso, nunyko daržai, retai kur plaikstosi saulės ir vėjo džiovinami skalbiniai.
Bet yra dar gyvasties.
Prie Nemuno g. 47 namo sėdi sena čigonė, ant pečių nuleidusi pusiau žilas kasas. Pagal savivaldybės popierius, šis namas yra ne gyvenamosios paskirties. Tačiau jis turi savininkus – du fizinius asmenis. Sena čigonė sėdi nugarą atrėmusi į nežinia kada kinkytą vežimą. Paklausta apie amžių, atsako, kad neatsimena, prieš kiek metų jau buvo aštuoniasdešimt. Čia pat valgo šeimos atneštą gerą valgį ir aimanuoja, kad iš čia reikės dangintis, o kad valdžia skirtų butą – nesitiki. Toliau už jos nugaros matyti naujosios Klaipėdos akcentai – dangoraižis. O prieš pat akis, vos už kelių metrų, važiuoja spalvoti traukiniai, atriboti aukšta ažūrine tvora. Kad ir kiek dešimtmečių dar senolė gyventų ir sėdėtų prie seno vežimo, vis tiek nesuprastų, koks čia dabar gyvenimas aplinkui.
Ir namai, ir gatvė, kur iš po duobėto asfalto kyšo pusiau tašytų akmenų grindinys, įeina į Klaipėdos uosto plėtros zoną. Ne mažiau kaip septyni panašūs namai įeina į šią zoną, ir netolima ateitis šį kvartalą pakeis neatpažįstamai.
Merkio gatvėje, priešais Moksleivių saviraiškos centrą, dunkso jau nebežinomos paskirties statybų objektas. Tačiau darbai čia užgesę nebe vieną dešimtmetį. Sienos apkaltos žmones baidančiomis lentelėmis, kuriose parašyta, kad čia – privati nuosavybė, vaikščioti draudžiama, teritorija stebima vaizdo kameromis. Gamta bando švelninti padėtį ir jau užaugino krūmus, medžius, dengiančius pastato šonus ir užrašus.
Ekskursantu gimtajame mieste galima pasijusti, kai tenka praeiti palei buvusio žvejybos uosto teritorijos tvorą. Ji gelžbetoninė, apvainikuota spygliuota viela. Stovi nebenaudojamų ar beveik nebenaudojamų pastatų rikiuotė, kurioje galima įžvelgti ne tik išdaužytus langus, buvusių firmų pavadinimus, bet ir įdomių senosios architektūros likučių.
Miesto savivaldybės Socialinio būsto skyriaus vedėja Danguolė Netikšienė užtikrino, kad čia į uosto plėtros teritoriją įeinantys gyvenamieji namai bus perduoti uostui, gyventojams už uosto direkcijos lėšas bus perkami butai. Kada tai bus padaryta, konkrečių žinių dar nėra.
Valstybinės jūrų uosto direkcijos Teritorijų įsavinimo ir planavimo grupės vyriausiasis specialistas Ričardas Valatka sakė, kad netolimoje ateityje bus nutiesta nauja Nemuno gatvė, kuri tarnaus uosto reikmėms. Senų pastatų neliks, bus statomi nauji, atitinkantys uosto poreikius. Bus įrengiama garsą sulaikanti sienelė. Senasis kino teatras „Aurora” yra privatizuotas, čia bus įrengtas viešbutis. O klaipėdiečius R. Valatka kviečia ekskursuoti ne tik po pokario laikus primenančią Nemuno gatvę, bet pasiprašyti ir į „Smeltę” – buvusį senąjį žvejybos uostą. Kad įsitikintų, kaip viskas keičiasi ir kokių čia yra permainų.