Naujoji pedagogo Albino Klizo knyga „Laiko juosta” toliau tęsia pasakojimus apie Klaipėdos krašto, Žemaitijos ir visos Lietuvos žmones.
Autoriaus sutikti žmonės nušvinta ryškiomis spalvomis. Tai ir paprasti žmonės, ir mokyklų vadovai, mokslo ir kultūros darbuotojai. Žvitri autoriaus akis nepraleidžia jokios smulkmenos, detalės, kuri gali būti vėliau svarbi.
Dar kartą (jei knygos išleidimą galima pavadinti paprastu faktu) A.Klizas imasi metraštininko vaidmens. Kartu su žmonėmis aprašomas ir miestelių gyvenimas: Gargžduose, Priekulėje, Agluonėnuose. Nepatingi Albinas nukelti mus ir į tolimesnę Vengriją, pasidairyti, kas nauja švietimo dirvonuose šioje valstybėje.
Pedagogas susirūpinęs kalba apie mūsų jaunimo ydas: polinkį alkoholiui, besaikį greičio pomėgį vairuojant automobilį.
Knygoje rasime ir A.Klizo novelių apybraižų bei laiškų. Čia autorius irgi kalba apie paprastąjį žmogiškumą ir būties prasmę. „Pasodinsiu <...> obelaitę ar kriaušaitę <...>, bet laikas nelauks žmogaus, jau skubančio į saulėlydį, gal vaikaičiai pamėgs šią vietą po kriauše, nes yra vidinė trauka, o atmintis skaičiuos jau kitą laiką”, – rašoma novelėje „Po kriauše”.
Tai tarytum autoriaus įsipareigojimas ir įpareigojimas skaitytojui suvokti esamas vertybes ir palikti jas kitoms kartoms. Todėl skaitydami A. Klizo knygą, turime apie ką pamąstyti.
Ir pabaigai. Autoriaus teigimu, knyga išleista 2006 metais. O leidėjai ir maketuotojai pamiršo sutvarkyti knygos metriką, išspausdinti leidimo datą. Todėl gali taip atsitikti, kad tyrinėtojai kada nors turės liūdnai konstatuoti, kad A.Klizo knyga „Laiko juosta” apytikriai išleista XXI amžiaus pradžioje.