Užsitęsusi Ukrainos politinė krizė vis dar neišspręsta. Darbo grupė rengia įstatymo projektus dėl išankstinių rinkimų organizavimo, tačiau Nacionalinės vienybės koalicija ir opozicija niekaip nesugeba pasiekti kompromiso. Praėjusią savaitę atsistatydino Konstitucinio teismo pirmininkas.
„Vakarų ekspreso” skaitytojams siūlome galimybę sužinoti apie įvykius Ukrainoje „iš pirmų lūpų” – redakcijoje lankėsi Lietuvos respublikos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža.
Gerbiamas ambasadoriau, jūs, be abejo, turite daugiau informacijos apie politinę padėtį Ukrainoje, joje susidariusią politinio pato situaciją.
Privalau žinoti daugiau u8211 ? toks mūsų darbas. Mes labai įdėmiai stebime Ukrainos politikos procesus. Politikos batalijomis Ukrainoje aš susidomėjau būdamas prezidento Valdo Adamkaus konsultantas. Per Oranžinę revoliuciją skraidžiau į Ukrainą, kartu su mūsų Prezidentu dalyvavome įtemptose derybose ir diskusijose.
V. Adamkaus tuometinis vaidmuo iki šiol prisimenamas ir minimas labai šiltu žodžiu, nes jis buvo vienas iš tų užsienio politikų, kurie padėjo krizę įveikti taikiu ir racionaliu keliu.
Oranžinė revoliucija prie valdžios vairo atvedė Viktorą Juščenką, Juliją Tymošenko ir daugelį kitų populiarių politikų. Tačiau oranžinė komanda dirbo neilgai – per paskutinius Rados (Ukrainos parlamento) rinkimus praėjusių metų kovo 26 dieną, daugiausia balsų surinko jau nebe Juščenkos komanda, bet jo oponentas Viktoras Janukovičius. Jis surinko apie 33 procentus balsų, sudarė koaliciją su komunistų, socialistų partijomis ir labai ryžtingai pradėjo didinti savo įtaką – tiek ekonomikoje, tiek visose gyvenimo srityse. Apžvalgininkai vis dažniau konstatuodavo, kad įvyko revanšas.
O kai iš V.Janukovičiaus stovyklos pasigirdo balsai, kad per gegužės šventes jie Radoje suformuos absoliučią daugumą (300 balsų iš 450), oranžinė opozicija susimąstė: kas bus toliau? Tuomet jie gali keisti konstituciją, gali nuspręsti surengti prezidento apkaltą, gali nuspręsti, kad prezidentą renka ne tauta, o pati Rada, kad integracijos į Europą kryptis keičiama Maskvos kryptimi ir t. t.
Ir tuomet prezidentas žengė netikėtą žingsnį: jis paskelbė įsaką, kad parlamento įgaliojimai sustabdomi ir skelbiami nauji rinkimai. Čia ir prasidėjo didžioji krizė, kuri ir šiandien dar neišspręsta.
Parlamentarai išsyk Prezidento įsaką pavadino antikonstituciniu ir jį apskundė Konstituciniam teismui. Prezidento komanda nelaukdama teismo sprendimo, pareiškė, kad Konstitucinis teismas yra korumpuotas ir turi kitų ydų, todėl jo sprendimas negali būti laikomas teisingu. Taip Ukrainos politinis elitas pateko į labai keblią situaciją, iš kurios negali išvesti nei Konstitucija, nei Konstitucinis teismas. Belieka viena viltis, kad dvi konfrontuojančios pusės suras politinį sprendimą.
Dabar kasdien vyksta derybos ir konsultacijos. Abu Viktorai, ir Juščenka, ir Janukovičius kalbasi kasdien po kelias valandas.
Tai Konstitucinio teismo sprendimas nieko nebereiškia?
Ir taip, ir ne. Konstitucinis teismas dirba toliau. Problema ta, kad šiuo metu yra paskelbti du įsakai ir dvi rinkimų datos. Konstitucinis teismas dirba, bet tuo pačiu metu Prezidentas su Premjeru kasdien derasi dėl dar vienos rinkimų datos u8211 ? tokios datos, kuri būtų priimtina abiems pusėms.
O kokia data priimtina abiem pusėms?
Svarbu tai, kad dabar jau ir Janukovičius sutinka eiti į rinkimus, nors anksčiau sakė: „jokių rinkimų”. Tiesa, iš jo frakcijos, o ypač iš komunistų ir socialistų, pasigirsta raginimai kartu rengti ir priešlaikinius prezidento rinkimus. Taigi dėl rinkimų jau susitarta, lieka tik susitarti dėl datos.
Oranžinė pusė rinkimų norėtų kuo greičiau – vasarą. Janukovičius – tik vėlyvą rudenį. Be to yra dar viena didžiojo žaidimo dalyvė – Julija Tymošenko. Ji irgi pasisako už kuo skubesnius rinkimus.
Atrodytų, dėl datos nėra labai didelio skirtumo. Be to, apklausos rodo, kad rinkimai iš esmės nepakeistų dabartinio jėgų išsidėstymo Radoje.
Sugrįžtame prie klausimo, kam visa to reikėjo. To reikėjo Oranžinei stovyklai, nes jie matė, kad priešingu atveju V. Janukovičiaus stovykla paimtų visus valstybės valdymo svertus į savo rankas. Todėl jie ėmėsi veiksmų, stabdančių absoliutų dominavimą politikoje. O kas iš to išeis – nežinia.
V. Juščenka teigia, kad bet kuriuo atveju Ukraina jau bus nebe ta, nes politikai įsitikins, kad negalima perpirkinėti deputatų. (Pasak opozicijos lyderės J.Tymošenkos, už deputatų perėjimą į valdžios stovyklą buvo siūlomi dideli pinigai – milijonai dolerių).
Pasak V. Juščenkos, šitas jo žingsnis (įsakas dėl priešlaikinių rinkimų) deputatams primins, kad negalima persidavinėti: jeigu rinkėjai balsavo už tave vienoje stovykloje, tu ir dirbk šioje stovykloje iki naujų rinkimų, o nebėgiok po frakcijas.
Būtų labai pravartu tai pasakyti kai kuriems mūsų Seimo nariams…
Bėgioja mūsiškiai ir jokios tragedijos nėra. Ir Europa sako, kad iš esmės deputatų negalima suvaržyti. Tačiau tokia Ukrainos specifika – skylėti įstatymai, trūksta parlamentarizmo patirties.
Na o mes stebime toliau: tarsi įtemptas regbio varžybas ar bušido kovą. Savo akimis esu matęs deputatų susirėmimus prie Rados tribūnos. Buvo net kraujo… Tačiau Ukrainos elitas, mano vertinimu, yra išmintingas ir šįkart be užsienio tarpininkų ras išeitį.