31-erių aktoriaus Tobio Magvairo filmografijoje yra per 40 įvairiausių filmų, tačiau, ko gero, labiausiai jį išgarsinęs vaidmuo yra vienas populiariausių šiuolaikinio kino herojų Žmogus voras. Lietuvos kino ekranuose demonstruojama jau trečioji šio supergaliūno nuotykių dalis.
Tai, kad vienu iš mėgstamiausių šiandienio kino herojų tapo būtent Žmogus voras, turi savos logikos. Popierinių komiksų veikėjas savo galią ir vikrumą kine parodė kaip tik praėjus 8 mėnesiams po rugsėjo 11-osios tragedijos Niujorke. Globalinių katastrofų epochoje taip malonu svajoti apie ką nors nenugalimą, kas be išskirtinių pastangų gali tave ištraukti iš 62 antro griūvančio dangoraižio aukšto…
Naujojoje – trečioje – „Žmogaus voro” dalyje Niujorko botanikas Piteris Parkeris, kuriam įkando voras mutantas ir suteikė vabzdžio sugebėjimų, vėl stoja tarnauti visuomenei. Tačiau, kad ir kaip stengtųsi Žmogus voras, nusikaltimų skaičius auga, taip pat kaip ir „blogiečių”. Naujajame filme – jis tiesiog rekordinis. O ir pats Parkeris pastebi ne pačius geriausius savo sudėtingos asmenybės bruožus, kai jo kūną apkimba kosminės siurbėlės.
Ar dar nepavargai nuo šio personažo? – klausiame nepakeičiamo Žmogaus voro atlikėjo Tobio Magvairo.
Kad ne. Aš puikiai praleidau laiką filmuodamasis. Be to, trečiojo filmo siužetas turi netikėtą posūkį, plėtodamasis nauja kryptimi, o ir mano herojus atskleidžia kitą savo asmenybės dalį. Semas Reimis, visų trijų dalių apie Žmogų vorą režisierius, suteikė man visas galimybes atsiskleisti aikštelėje, pabandyti įgyvendinti savas idėjas. Todėl kol kas dar nepavargau.
Sklando nemažai gandų, kad trečiasis filmas apie Žmogų vorą jums yra paskutinis.
Studija ir toliau kurs filmus apie Žmogų vorą – tuo aš net neabejoju. Per 45 komikso egzistavimo metus apie mano herojų prigalvota tiek istorijų, kad užteks medžiagos dar daugybei tęsinių. Ar aš juose dalyvausiu, priklauso nuo keleto aplinkybių. Jei scenarijus bus vėl geras – su įdomiu nuotykingu siužetu ir netikėtu mano herojaus likimo posūkiu. Jei jį statyti vėl sutiks Semas Reimis – tik jis, ir niekas kitas. Jei kitų vaidmenų atlikėjai ir visas filmavimo kolektyvas bus puikus. Štai tuomet aš pagalvosiu ir galbūt sutiksiu vėl įlįsti į Žmogaus voro odą ketvirtą kartą. Taip pat yra ir dar viena aplinkybė, kuri gali priversti nepermaldaujamąjį Tobį tapti voru: jo honoraras už pastaruosius du tęsinius populiaraus kino serialo – 26 mln. dolerių. Taip, ko gero, gali susimąstyti ne apie vieną tolesnį tęsinį…
Norėdamas trečiojoje filmo dalyje gali įžiūrėti ne tik komikso nuotykius, bet ir mintį, kad žmogus – didžiausias savo paties priešas. O kaip jums atrodo, apie ką šis filmas?
Ir apie tai taip pat. Turėjau suvaidinti taip, kad juosta būtų įdomi įvairių sluoksnių įvairiems žmonėms. Manau, kad pagrindinė filmo tema – atleidimas. Žmonės nuvilia ir išduoda vienas kitą, šildo savyje pagiežą, trokšta keršto, tačiau, pasirodo, kad jie gali peržengti per šiuos jausmus ir atleisti. Labai sunku susidurti su tamsiąja savo sielos puse ir nugalėti ją, sugebėti sustoti ir paprašyti atleidimo tuomet, kai siela trokšta keršto. Kiekvienas juostoje pamatys ką nors sava, tačiau kad taip nutiktų, man reikėjo ištobulinti savo veikėją iki smulkmenų.
Po „Žmogaus voro” pasirodymo ekranuose daugybė vaikų svajoja, kad jiems įkąstų voras ir jie taptų superherojais. O apie ką jūs svajojote vaikystėje?
Gal ir nepatikėsite, bet vaikystėje aš be galo mėgau gaminti, kadangi dauguma mano šeimos narių tai darė puikiai. Man tai siaubingai patiko, ir aš svajojau tapti vyriausiuoju virėju kokiame nors gerame restorane. O šiaip buvau normalus vaikas – su savo idėjomis ir svajonėmis. Mėgau žaisti, prisigalvoti įvairiausių istorijų ir labai troškau susirasti tikrų draugų. (Tobio tėvai išsiskyrė, kai jam tebuvo dveji, tad visą vaikystę jis praleido blaškydamasis po Ameriką bei neužsibūdamas nė vienoje vietoje ilgiau kaip dvejus metus, – Aut. past.) Man patiko ir dabar patinka įprastas realus gyvenimas, visada mokėjau gauti iš jo malonumų bei pasitenkinimo.
O dabar ar gaminate?
Nedažnai. Tik išskirtiniais atvejais, kai pasiseka rasti laiko. O dabar jo – labai mažai. Šiaip labiausiai aš mėgstu makaronus.
O kaip figūra?!
Na, aš jų juk nevalgau visą laiką. Kartais galiu sau leisti spagečių lėkštutę.
Juostoje tavo personažas ne tik atlieka nesuskaičiuojamą gausybę triukų, bet ir vikriai groja fortepijonu.
Ne, aš nemoku groti – kitaip nei dauguma mano draugų aktorių. Tačiau muziką aš labai mėgstu, tad šiam filmui su dėstytoju išmokau konkrečią ištrauką, kuri ir skamba juostoje.
Ką veiki, kai nesifilmuoji?
Iš tikrųjų nemanykite, kad mano gyvenimas susideda tik iš viešų pasirodymų, kad aš kiekvieną dieną pabudęs einu į dušą, o tuomet – duoti interviu. Esu visiškai normalus žmogus ir dažniausiai leidžiu laiką su šeima – dukterimi ir sužadėtine. Keliauju, sportuoju – bėgioju, važinėju dviračiu, žaidžiu krepšinį. Kadangi gimiau ir gyvenu Kalifornijoje, jaučiu ypatingą ryšį su vandenynu. Labai mėgstu vandens sportą. Man artimi ir ekstremalūs dalykai, tačiau kai atsirado šeima, apie juos, manau, teks pamiršti. Draugai štai neseniai kvietė iššokti su parašiutu, bet sužadėtinė pasakė griežtą „ne”. Teko paklusti…
Jūs labai švelniai kalbate apie savo penkių mėnesių dukterį. Davėte jai net švelnų vardą Rubė Svythart (angl. „brangioji”).
Dievinu žaisti su savo dukterimi, laikyti ją rankose, skaityti jai knygeles, voliotis drauge ant grindų. Stengiuosi su ja neišsiskirti.