„Vaikams, kurie matė filmą, buvo labai įdomu. Ar tai komplimentas filmui, ar jie tiesiog neturi iš ko rinktis?” – svarstė režisierė Inesa Kurklietytė, lietuviško vaikų kino nelepinamiems žiūrovams pristačiusi savo naujausią darbą – pilnametražį „Varnų ežerą”.
Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose šio filmo premjera jau įvyko, o į pajūrį „Varnų ežeras” turėtų atkeliauti vasarą.
Filmas pasakoja apie keturis berniukus, besislepiančius apgriautoje sovietinėje karinėje teritorijoje. Šalia įsikūrusi NATO aviacijos bazė, virš vaikų galvų skraido naikintuvai. Filmo siužetas apima vieną parą – susipykęs su mama vaikas pabėga iš namų, o paskui su kitais vaikais šlaistosi „niekieno zonose”. Sename angare berniukai kuria savo lėktuvą ir rengiasi skrydžiui bei gina teritoriją nuo klajūno Valkatos, sutinka Lakūną.
Pagrindinius vaidmenis filme atlieka devynmečiai Dominykas Šagunevičius ir Rapolas Tamuliūnas bei dešimtmečiai Paulius Smaliukas ir Augustas Juozapavičius. Be jų vaidmenis filme sukūrė ir profesionalūs aktoriai Rimanta Krilavičiūtė, Tauras Čižas ir Valentinas Masalskis.
Sukurti scenarijų prancūzų klasiko Š. P. Bodlero novelės „Pašaukimai” motyvais I. Kurklietytę įkvėpė prodiuserė Teresa Zibolienė, noru filmuoti juostą pagal šią novelę, kurioje vaikai niekaip neišskirti iš visos žmonijos ir neturi ypatingų privilegijų, pirmiausia užsikrėtusi pati. Scenarijus buvo parašytas kartu su dviem suomių scenaristais ir „Varnų ežero” dailininku Pauliumi Arlausku.
Kaip filmą įvertino žiūrovai – suaugusieji ir vaikai? – jau po premjeros paklausėme I. Kurklietytės.
Buvo labai įdomu stebėti, nes reakcijos, ypač vaikų, buvo labai netikėtos. Nerimavau, kad nebūtų taip – vaikai sakys, kad čia filmas tėvams, o tėvai – kad vaikams. Atsitiko įdomiausias dalykas – vaikai sako, kad tai filmas jiems, o tėvai – jog vis dėlto tai ne vaikams. Viena jauna mokytoja net nerimavo, ar vaikai tai turėtų žiūrėti. Bet, pavyzdžiui, „Kliudžiau” rašęs Biliūnas nemanė, kad šiuo kūriniu galima pakenkti vaikams. Maniškiame filme vienas iš herojų irgi supranta, kad negerai pasielgė… Tačiau filme nėra nieko slapto ar draudžiamo. Nesame įpratę atvirai kalbėtis su vaikais tiek šeimose, tiek kino kalba.
Kaip atsirado „Varnų ežeras” ir toks filmo pavadinimas?
Kūrybos laikas buvo labai gražus. Daug dalykų gimė tada, kai suradome karinę bazę mano gimtuosiuose Šiauliuose. Aš pati atradau savo vaikystės priemiesčius, kur anksčiau nebuvau užklydusi.
Patys Šiauliai labai dalyvavo – toks jausmas, kad visas miestas kūrė filmą. Jautėme, kad jiems reikia kino, ypač vaikiško. Per pastaruosius penkerius metus nebuvo sukurta nė vieno. Visi vaikai, žiūrėję filmą, sakė, kad jiems labai įdomu. Su amerikietiškais, pilnais efektų, vaikai sunkiai save susieja. O filmą labai svarbu sieti su jais, kad vaikai pamatytų save. Daug tėčių ir mamų, pamatę „Varnų ežerą”, man pasakojo apie savo vaikystę.
„Varnų ežeras” buvo darbinis pavadinimas. Yra filme toks personažas, ir naikintuvai, skraidantys virš ežero, panašūs į didžiules varnas. Pavadinimas abstraktus – kad kiekvienas rastų savo vaikystę ir savo Varnų ežerą.
Mažai ir lietuviškų vaikams skirtų filmų, ir laidų. O „Varnų ežeras” – jau ne pirmas jūsų kūrinys vaikams ir apie vaikus. Kodėl į juos atsigręžiate?
Kiekvienas kalbame apie savo potyrius. Mano filmai auga kartu su manimi, su mano vaikais. Vaikystė man yra labai įdomi. Kai dar studijavau Klaipėdoje, dėstytojas Gediminas Šimkus palaimino – aš turiu kurti vaikams. Jo prisaikdinimą iki šiol puikiai prisimenu. Šis žanras sunkesnis, nes vaikai nemeluoja. Jeigu vaikui neįdomu, jis nevaidins. Nemėgstu, kai filme vaikai sustatyti kaip išdresiruoti žvėriukai. Matyti, kad gudrus režisierius sustato gudrius vaikus ir jie yra mažosios to režisieriaus kopijos. Aš einu improvizacijos keliu – kad vaikai visa tai, ką vaidina, išgyventų. Todėl mano kinas turi dokumentinę manierą, atrodo, kad viskas maksimaliai tikra. Pavyko – „Varnų ežero” aktoriai labai natūralūs.
„Varnų ežeras” – pirmasis jūsų pilnametražis. Ar tokiam filmui reikia laiko subręsti?
Lietuvos režisieriai iki amžiaus vidurio kuria trumpametražius. Tai nėra blogai, šis novelės žanras. Kurti pilnametražį yra didelė atsakomybė ir garbė. Trumpas filmas nėra prastesnis savaime, bet jam sunkiau patekti į kino sales – reikia jų daugiau, kad būtų galima sudėlioti į programą. Trumpas lengviau patenka į festivalį, bet ne į sales.
Jautiesi truputį skolingas žiūrovui. Ypač mažuose miesteliuose klausia, tai kur yra tas lietuviškas kinas. Sunaikintas kino teatrų tinklas, ir mes neturime kur tą kiną parodyti. Televizoriaus ekranai neatperka kino salių. Sunaikinome senuosius kino teatrus su medinėmis kėdėmis, kurios traškėdavo, kur žiūrėdavome seną gerą kiną. Sunaikinę kino teatrus sunaikinome ir žiūrovą. Privalome užsiauginti savo kino kartą, kuri mokėtų žiūrėti ir ne patį lengviausiai suprantamą kiną, mokėtų ne tik vartoti traškučius ir lengvą vaizdelį – neduok Dieve, dar įkyrės.