„Man patinka keistis, bandyti skirtingus dalykus, nebijau eksperimentuoti”, – grįžusi iš Helsinkyje vykusio tarptautinio „Eurovizijos” dainų konkurso sakė grupės „4Fun” lyderė Julija Ritčik
Įspūdžiai
Kai lėktuvas iš Helsinkio pakilo skrydžiui į Vilnių, grupės „4Fun” vokalistė Julija Ritčik pagalvojo: „Grįžusi namo pirmiausia noriu pailsėti.” Bet šis noras neišsipildė, nes žurnalistų dėmesys jai dar neslūgsta, vis dar aptarinėjami tarptautinio „Eurovizijos” dainų konkurso rezultatai. Nors šiais metais Lietuva, kuriai atstovavo „4Fun”, surinkusi tik 28 balus liko 21 vietoje iš 24, dainininkė optimizmo nepraranda. Net svarsto po kokių metų ar dviejų dar kartą bandyti laimę šiame konkurse. Kol kas „Lietuvos žinioms” – J.Ritčik įspūdžiai ir mintys apie praėjusias „karštas” dienas.
Greita laiko tėkmė
Eurovizinis maratonas, prasidėjęs nuo nacionalinės atrankos, sukėlė rūpesčių. Visa atsakomybė gulė ant mano pečių. Viską teko daryti patiems, nes iš anksto nenumatytas pasirengimo mechanizmas, nors Lietuva „Eurovizijoje” dalyvauja jau aštuntą kartą. Laikotarpis trumpas, kol surandi rėmėjų, jau būna prabėgę laiko ir vėlu ką nors daryti. Savaitė Helsinkyje pralėkė greitai, nors repeticijos ir spaudos konferencijos trukdavo po pusvalandį, laisvo laiko per dieną beveik nelikdavo. Įtampa tikrai buvo didelė. Todėl keliaujant namo pirmas noras buvo – išsimiegoti.
Baimės nebuvo
Labai įsiminė „Eurovizijos” atmosfera. Gausybė žmonių ir plevėsuojančių vėliavų, daug entuziazmo. Man svarbiausias dalykas buvo atsakyti į savo pačios klausimą, ar neišsigąsiu. Labiausiai džiaugiausi, kad pavyko – baimės nebuvo, tik jaudulys, o jis ir turi būti. Iš visų kartų būtent per finalą pavyko geriausiai padainuoti. Nulipusi nuo scenos žinojau, kad padariau viską, ką galėjau. Toliau – arba patiko, arba ne, bet tai jau priklausė ne nuo manęs.
Laukiant įvertinimo
Kai drauge su visų „Eurovizijoje” dalyvavusių šalių delegacijomis ir atlikėjais sėdėjome Žaliajame kambaryje ir stebėjome balsavimą, jam įpusėjus jau buvo aišku, kad mums niekas „nešviečia”. Matyt, daina „neužkabino”. Nes kai kūrinys patinka, kiekviena šalis duoda bent šiek tiek balų. Baltarusiai – dainininkas Dima Koldunas ir kiti delegacijos nariai – iš pradžių sėdėjo labai įsitempę, nes iš balsavimo rezultatus pranešinėjančių šalių gaudavo labai mažai balų. D.Koldunui dainą „Word Your Magic” sukūręs Filipas Kirkorovas susinervinęs net užsirūkė. Rusija ir Baltarusija surengė didelę reklaminę kampaniją, investavo labai daug pinigų. Todėl per balsavimą baltarusių veiduose buvo matyti nerimas. Jie truputį atsipūtė, kai pagaliau pateko į dešimtuką. Kai Lietuva paskelbė, kad 12 balų skiria Gruzijai, mes plojome atsistoję. Aš tikrai tuo labai džiaugiausi.
Atlikėjai tarpusavyje beveik nebendravo
Nustebino „Eurovizijos” aplinka. Įsivaizdavau, kad atlikėjai turės daugiau noro ir galimybių bendrauti tarpusavyje. Bet buvo apgyvendinti skirtinguose viešbučiuose, tarkim, viename – keturių ar penkių šalių delegacijos. Atlikėjams buvo tiksliai paskirstytas repeticijų laikas ir jie beveik nesusitikdavo. Maniau, gal per finalinį koncertą, po pasirodymo scenoje atėję į tą Žaliąjį kambarį, atlikėjai daugiau pabendraus tarpusavyje. Bet ne, visi sėsdavo į jiems skirtas vietas ir kalbėdavo tik savo būryje.
Per vakarėlius, rengiamus prieš finalą, susirinkdavo tiek žmonių, kad būdavo sunku atskirti, kas yra kas. Muzika grodavo garsiai, visi migruodavo iš vienos vietos į kitą… Negali gi eiti prie žmonių ir sakyti: „Labas, esu Julija iš Lietuvos, pabendraukime.”
Visa tai man buvo netikėta. Bliuzo ar kantri muzikos festivaliai, kuriuose teko iki tol dalyvauti, yra kitokie. Ten atlikėjai daugiau bendrauja, susibičiuliauja.
Ant minkštasuolių su latviais
Per „Euroviziją” mes daugiausia bendravome su latviais – su jais gyvenome viename viešbutyje, net tame pačiame aukšte. Po finalinio koncerto apsilankėme „Eurovizijos” pabaigos vakarėlyje, bet ten buvo tokia pati situacija kaip ir per kitus vakarėlius. Tada grįžome į viešbutį, susitarę su latviais, kad susitiksime ant minkštasuolių. Ten su visa latvių delegaciją pasėdėjome, atšventėme „Eurovizijos” pabaigą. Galėjome vieni kitiems pasiguosti, nes jie dėl savo rezultatų irgi nebuvo labai džiaugsmingai nusiteikę, nors ir pavyko užkopti penkiais ar šešiais laipteliais aukščiau už mus. Latviai irgi norėjo ir tikėjosi daugiau. Bet „Eurovizija” yra tokia, kokia yra.
Dar viena patirtis
„Eurovizijos” dainų konkursas, nesvarbu, geras rezultatas ar blogas – tai dar viena patirtis. Ne tik mums, bet ir tiems atlikėjams, kurie kitais metais pretenduos atstovauti Lietuvai. Tai proga pagalvoti, kokia buvo pastaroji „Eurovizija” ir ko reikia, kad pasisektų geriau. Nes kad ir kiek Lietuvoje buvo diskusijų, sunku buvo nuspėti, kad laimės tokia daina, kokią atliko Serbijos atstovė Marija Šerifovič.
Šių metų laimėjimas vėl viską apverčia aukštyn kojomis. Nebuvo to, apie ką buvo kalbama – kad „Eurovizijai” reikia įsimenančios melodijos, įspūdingo šou, gražios išvaizdos. Serbijos pasirodyme viso to nebuvo. Buvo labai geras dainavimas, fanatiškas akių blizgesys ir tikėjimas savo daina.
Mūsų atlikėjams, kurie ateityje bandys jėgas „Eurovizijos” konkurse, noriu pasakyti, kad svarbu jausti atsakomybę ir tikėti tuo, ką darai. Ir padaryti geriausia, ką gali.
Sūnūs ir jų tėveliai
Turiu du sūnus – vyresnėlį Ivaną ir jaunėlį Aivarą. Abu žiūrėjo „Eurovizijos” konkursą. Penkiolikmetis Ivanas mokosi sporto gimnazijoje Vokietijoje. Labai norėjau, kad jis atvažiuotų į Helsinkį, bet tą dieną buvo varžybos, kurių jis negalėjo praleisti. Tad „Eurovizijos” konkursą Ivanas liko žiūrėti Vokietijoje. Septynerių metų Aivaras konkursą žiūrėjo pas močiutę Lentvaryje, bet pabaigos nesulaukė – užmigo.
Ar tikrai į Helsinkį mane lydėjo ir buvęs vyras Dmitrijus, ir dabartinis Laimonas? Laimonas Staniulionis važiavo kaip mūsų grupės „4Fun” narys – jis yra grupės būgnininkas ir vadybininkas. Gryna tiesa, kad su mano buvusiu vyru ir vyresniojo sūnaus tėvu Dmitrijumi (Julija iki šiol turi jo pavardę Ritčik – red.) esame geri draugai. Jis su draugais atvažiavo į patį „Eurovizijos” finalą ir pasakojo, kaip kelte nešini Lietuvos vėliavomis sukėlė didelį šurmulį – visus agitavo balsuoti už Lietuvą.
Grįžta mokyti vaikų
Pirmadienį grįžtu į mokyklą (J.Ritčik dirba anglų kalbos mokytoja Vilniaus šiuolaikinės mokyklos centre – red.) pas savo mokinius – aštuntokus ir devintokus. Ar nenorėčiau užsiimti vien muzikine veikla? Žiūrėsiu, kaip viskas klostysis. Mokykloje mano darbo krūvis nelabai didelis. Derinu darbą, kuris man prie širdies, ir muzikinę veiklą, kuri man teikia didžiausią malonumą. Per „Eurovizijos” konkurso finalą gavau palaikymo žinučių nuo savo moksleivių su linkėjimais sėkmės.
Įrašys albumą
Prieš „Eurovizijos” nacionalinę atranką su grupe „4Fun” pradėjome įrašinėti albumą, dabar grįšime prie atidėtų darbų. Manau, kartais reikia kokio nors įvykio, kad atkreiptum į save dėmesį. Atrodo, dainuoji taip, kaip dainavai, groji kaip grojai. Bet prieš pusę metų buvome žinomi tik bliuzo ir rokenrolo gerbėjams, o dabar jau plačiau, tad galbūt atsiras daugiau žmonių, kuriems patiks mūsų muzika.
Muziką ir tekstus kuriu pati. Didesnė kūrinių dalis – baladės, kaip ir eurovizinė „Love or Leave”. Yra ir greitesnio tempo dainų. Aš per muziką reiškiu savo emocijas, ir praktiškai visos mano dainos, lėtos ir greitos, yra tam tikrų emocijų atspindžiai.
Gitaros
Gitara skambinu nuo 16 metų. Per tą laiką pakeičiau keturias gitaras. Eurovizinė gitara, papuošta „Swarovski” kristalais, – penktoji. Po stiklu jos tikrai nelaikysiu. Tai akustinė gitara, bet ją galima patobulinti ir pritaikyti elektroniką. Mūsų grupės idėja tokia: naujojo albumo pristatymui parengti savotišką spektaklį, galbūt šešėlių teatrą, manau, ten ir šiai gitarai atsiras vieta.