Vos žvilgtelėjusi į Jurgos Ivanauskaitės fotografijas, darytas paskutiniais rašytojos ir dailininkės gyvenimo mėnesiais, jų autorė Elena Tervidytė išgirsta, ką Jurga sako, klausia ar pasakoja…
Žurnalistės, savaitraščio „Dialogas” vyriausiosios redaktorės Elenos Tervidytės fotografijų parodą „Jurga Ivanauskaitė. Paskutinieji gyvenimo mėnesiai” galima pamatyti Vilniaus fotografijos galerijoje.
Nuotraukose J.Ivanauskaitė savo žaismingumu, šypsena, rimtumu, liūdesiu taip prikausto žvilgsnį ir mintis, kad net išėjusi iš parodos vis dar mačiau Jurgos veidą. Kaip atsirado tokie darbai? „Fotografavo atsargiai – pernelyg nepriartėdama, neviešindama to, kas yra žmogaus iki paskutinės jo akimirkos. Nepažeisdama intymumo. Fotografavo įdėmiai įsižiūrėdama, fiksuodama vardo ir veido istoriją, ją įvaizdindama. Fotografavo neskubėdama – sulaukdama tinkamo laiko, atvirumo, šviesos ar šešėlio ant veido, galvos palenkimo, rankos judesio. Sukūrė iškalbių fotografijų”, – subtiliai ir tiksliai E.Tervidytės darbą apibūdina literatūrologė Viktorija Daujotytė.
Dideliems žmonėms – dideli išbandymai
Apie tai, kaip atsirado šie fotodarbai, „Lietuvos žinioms” pasakoja jų autorė E.Tervidytė.
– Kodėl sumanėte Jurgą Ivanauskaitę fotografuoti, o ne kalbinti spaudai ar tiesiog aprašyti paskutinius jos gyvenimo mėnesius?
– Fotoaparatas man – tokia pat darbo priemonė kaip ir plunksna, atsiprašau, kompiuteris. Fotografuoju nuo mokyklos laikų, esu Fotomenininkų sąjungos narė. Paroda apie J.Ivanauskaitę nėra mano pirmoji.
– Ar ji nesvarstydama sutiko būti fotografuojama?
– Tokio klausimo nekilo. Viskas, kas buvo, kas liko, radosi iš to ypatingo bendravimo, koks ir tegalėjo būti su nepaprastu Žmogumi, besiruošiančiu išeiti.
Paskaitykite, ką J.Ivanauskaitė teigia savo eilėraštyje „Vasara”:
„Jei išrautų liežuvį
– Ar pamačiusi savo nuotraukas J.Ivanauskaitė komentuodavo, pasakydavo, kas patinka, o kas ne?
– Jurga žavėjosi tragiško likimo dailininke Frida Kahlo. Apie ją sukurto filmo „Frida” muzika buvo mėgstamiausia J.Ivanauskaitės kompaktinė plokštelė. Vieną tokią Jurga tiesiog „sutrynė” per keturis kančių mėnesius Švedijos ligoninėse.
Įžiūrėdama daug Meksikos dailininkės F.Kahlo ir Lietuvos dailininkės, rašytojos Jurgos Ivanauskaitės likimų panašumų, sugalvojau fotociklą „Fridučia”.
Jurgai sumanymas patiko. Kartu žiūrinėjome F.Kahlo piešinių kalendorius, knygas, kurių Jurga buvo daug prisirinkusi. Graužėsi, kad negali ispaniškai perskaityti F.Kahlo dienoraščių…
Pirmąją „fridų” kompoziciją derinau su Jurga. „Friducios luks ypac Blondine, kuri akivaizdziai mane nustelbia. Ar jos susikibs rankom? Gal gali atsiust vien Blondes foto?” – mobiliuoju telefonu žinutę parašė Jurga 2006 metų birželio 14 dieną. Rankomis abiejų Jurgų nesukabinau – įdaviau joms apelsiną. Pažiūrėjusi šį variantą, Jurga parašė: „Gerai kad Blondinei davei apelsina, nes seselis mane gasdino.”
Vėliau ji nusprendė, kad „fridos” tiktų jos būsimos knygos viršeliui. „Jei isstenesiu knyga, tai noresiu kad toks butu ir virselis”, – žinutė, atsiųsta 2006 metų birželio 26 dieną.
Žinute paklausta, apie ką rašo, atsakė trumpai: apie gyvenimą. Parašyti tespėjo 40 mašinraščio puslapių.
– Serganti Jurga atrodė psichologiškai stipresnė už ne vieną sveiką žmogų. Kokią jūs ją matėte artimai bendraudama su ja? Ar pastebėjote, kad Jurga vis dėlto buvo itin pažeidžiama?
– Ji ne atrodė psichologiškai stipresnė už ne vieną sveiką žmogų – ji buvo stipresnė. Ir sugebėjo taip švariai išeiti, kad mums visiems, to darbo dar nepadariusiems, yra ko pasimokyti.
„Visa dar labai gyva”
– Kokios mintys jums kyla, kai žiūrite į tas nuotraukas dabar, kai jau trys mėnesiai, kai Jurga išėjusi anapilin?
– Nematau tik nuotraukų. Vos žvilgtelėjusi išgirstu, ką Jurga sako, klausia ar pasakoja… Visa dar labai gyva.
– Ar nemanote, kad reikėtų išleisti fotoalbumą su jūsų darytomis Jurgos nuotraukomis?
– Bus matyt.
– Parodoje prie nuotraukų – tekstai, kuriuose cituojamos Jurgos jums rašytos žinutės. Ar vis dar saugote jas savo mobiliajame telefone?
– Saugau ne tik žinutes. Ir ne telefone.
Jurga ruošėsi piešti ant medžio Kančių kelio ciklą. Parūpinau jai 14 lentukių specialiai parengtos medienos ir vieną tokį įdomios formos medžio gabaliuką pabandyti. Ant jo Jurga ir nupiešė dvi gražias į save panašių moterų galvas žydinčioje pievoje, o tarp jų – garsiąją savo katę Lūšį. Karališka dovana. Kaip ir baltas plunksninis angelas sargas, ir specialus knygos skirtukas… Ir nenufotografuojamas, neaprašomas, neįkainojamas intensyvus bendravimas paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais.
– Filosofas Arvydas Šliogeris apie jūsų fotovaizdus yra parašęs: ” …Tiesiog pažvelk ir patylėk, nes dabar kalbame mes, vieninteliai Tavo amžinybės žinianešiai.” Toks įspūdis, kad jo žodżiai skirti Jurgos nuotraukoms. Ar tai tik sutapimas, kad filosofo žodžiai taip tinka Vilniaus fotografijos galerijoje atidarytai jūsų fotodarbų parodai „Jurga Ivanauskaitė. Paskutiniai gyvenimo mėnesiai”?
– Protingi pasakymai visur tinka.