Psichotroninės apokalipsės raiteliai

Dabar apie psichotroninį ginklą jau reikia kalbėti kaip apie faktą, su kuriuo būtina skaitytis. Amerikiečiai turi naujausias technologijas, kuriomis galima priešininką apakinti portatyviniais lazeriais bei izotopų spinduliuokliais, užmaskuotais kaip paprasti ginklai. Naudojami infragarso generatoriai, ne tik dezorientuojantys priešą, bet ir sukeliantys pykinimą ir viduriavimą, triukšmo generatoriai, veikiantys priešiškai nusiteikusią minią, vandens putos – dujos, purškiamos kaip muilo putos ir visiškai dezorientuojančios.

Pulkininkas Džedajus ir bazė Nr.1168

Beveik visos tos technologijos sukurtos žymiojoje Los Alamo laboratorijoje vykdant nemirtino ginklo kūrimo programą. Buvęs labotarorijos direktorius ir vyriausiasis programos koordinatorius 62 metų Džonas Aleksanderis – išskirtinė asmenybė: atsargos pulkininkas, kaip specialiojo padalinio karys kariavęs Tailande ir Vietname, ten susižavėjęs budizmu, mokęsis jo vietos vienuolynuose. 1980-aisiais Dž.Aleksanderis publikavo straipsnį Amerikoje leidžiamame žurnale „Military Review” – jame teigė, kad yra ginklų sistemos, veikiančios smegenis, o letalinė jų sukeliamų padarinių baigtis jau buvo demonstruota. Straipsnis patraukė Pentagono generolų dėmesį, ir Dž.Aleksanderis greitai tapo karinių JAV sluoksnių gūrumi. 1983 metais jis susidraugavo su dabartiniu JAV viceprezidentu Alu Goru – mokė jį neurolingvistinio programavimo metodų. Naujasis pažįstamas padėjo Džonui finansuoti daugelį projektų.

Velniavą mėgstančiam pulkininkui labai patiko filmas „Žvaigždžių karai” ir jo „džedajų riterių” idėja. 1983-iaisiais susipažinęs su generolu leitenantu Stablabainu, vėliau vadovavusiu JAV karinės žvalgybos ir saugumo valdybai, Dž.Aleksanderis „išmušė” lėšų telekinezės tyrinėjimo programai, kurią pavadino „Džedajumi”.

Atsistatydinęs iš armijos, 1988 metais Dž.Aleksanderis buvo priimtas dirbti į Los Alamo laboratoriją ir pateko Dženetos Moris, rašytojos fantastės bei JAV globalinės strategijos tyrinėjimų tarybos direktorės (U.S. Global Strategy Council – USGSC) sparneliu. Tarybai vadovavo buvęs CŽV direktoriaus padėjėjas Rėjus Klainas. Būtent USGSC pradėjo JAV nacionalinę nemirtinų ginklų kūrimo programą.

Dabar Dž.Aleksanderis – svarbiausias JAV specialistas nemirtino ginklo klausimais. Negana to, labai domisi viskuo, kas paranormalu: yra Tarptautinės organizacijos gyvenimo po mirties tyrinėjimo klausimais narys, grupės „Aviary”, tyrinėjančios neatpažintus skraidančiuosius objektus, narys, net nardė netoli Biminio salų ieškodamas Atlantidos.

Rusai atidžiai išstudijavo Dž.Aleksanderio veiklą ir nusprendė patys imtis ko nors panašaus. Esmė ta, kad Los Alamo laboratorijose kuriamas ginklas pagal rusų karinę klasifikaciją susijęs su informaciniu ginklu, atseit veikiančiu tik techniką. Tačiau tradiciškai manoma, kad juo galima prireikus paveikti ne vien priešininko karius, bet ir visos šalies gyventojus.

1996 metais Livenvorto forto užsienio armijų tyrinėjimo centro, esančio Kanzase, analitikas Timotis Tomas pabandė paaiškinti tą fenomeną. Jo duomenimis, Tarybų Sąjungoje buvo labai domimasi informacinio valdymo teorijomis. Vienas įdomesnių manipuliavimo metodų – refleksinė kontrolė. Jo esmė ta, kad priešui būtų teikiama informacija, priversianti jį veikti pagal numatytą schemą. Teorija buvo itin domėtasi 6-7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Tuo užsiėmė Gynybos ministerijos kompiuterių centras, dar žinomas kaip karinis objektas Nr.1168. T.Tomaso duomenimis, TSRS kurta ir dezinformacijos technologija, kurią panaudojus gyventojai atsisakytų palaikyti savo šalies armiją karinio konflikto atveju.

Tai, kas nekontroliuojama

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje visuomenės informacijos priemonėse pasirodė kraują stingdanti informacija, kad jau sukurtas ir naudojamas psichotroninis ginklas – toks, kuris gali paveikti žmogaus smegenis ir nuslopinti valią. Teisėsaugos organus ir Vidaus reikalų ministeriją pardėjo atakuoti asmenys, įsitikinę, kad juos jau pavertė biorobotais. Bet atskirti tikrą auką nuo energingo šizofreniko gali tik specialistas. Taigi ar reali šiomis dienomis psichotroninio ginklo panaudojimo grėsmė? Apie tai – Mokslinių psichotechnologijų tyrimų instituto direktorius Igoris Smirnovas, daugelyje užsienio leidinių vadinamas Rusijos psichotroninio ginklo tėvu.

„Kad mano vardas tapo išslaptintas, turėčiau būti dėkingas amerikiečiams, per visus laikraščius skelbusiems, esą aš – tragedijos, 1993-iaisias įvykusios Teksase, tiesioginis kaltininkas. Tais metais nuošalioje rančoje užsidarė ir nusižudė 168 Devido Korešo sektos nariai. Aš tada kaip tik buvau JAV ir dalyvavau bandant tuos žmones išgelbėti. Idėja buvo ta, kad sektantų artimųjų kreipimaisi būtų įrašyti ir koduoti slaptais signalais, skatinančiais atsisakyti ketinimų nusižudyti. Sėkmės tikimybę aš vertinau 0,7. Paprašiau savaitės akcijai parengti. Tačiau trečią parą FTB vadovybė nusprendė panaudoti tiesioginius kreipimusis – be psąmoninio įteigimo. Žinoma, sumanymas žlugo: šturmuojant rančą žuvo visi sektos nariai. Amerikiečiai neilgai suko galvą ir iš karto apkaltino mane. Diskreditavimas pavyko – dabar vyriausybė jau daugiau kaip dešimt metų nepalaiko mūsų institute vykdomų programų.

O tiesa apie psichotroninį ginklą ta, kad jo yra dvi rūšys: pasyvusis ir aktyvusis. Pasyviajam priskiriami informacijos gavimo iš žmogaus smegenų prieš jo valią būdai, aktyviajam – smegenų veikimo būdai tikslu įteigti tam tikras mintis. Pasyviuoju psichotroniniu ginklu galima laikyti mūsų sukurtą kompiuterinę psichotechnologiją „Mind reader” – „Minčių skaitytuvą”. Per keturiasdešimt minučių to skaitytuvo padedamas aš galiu iš žmogaus smegenų gauti tiek informacijos, kiek patyręs psichoanalitikas gautų per tris mėnesius intensyvaus darbo. Nuo tokios invazijos į smegenis galima apsisaugoti nebent išgėrus penkias stiklines degtinės. Juk informacija gliaudoma iš pasąmonės, kurios žmogus nekontroliuoja – o kas nekontroliuojama, to ir apsaugoti neįmanoma. Beje, pasąmoninės informacijos skelbti žmogui negalima: ji gali jį nužudyti tiesiogine prasme – sustotų širdis.

Neturiu informacijos, kad specialiosios tarnybos būtų bandžiusios tokius ginklus su gyventojais. Labai dažnai girdėti kalbų apie 6,8 herco dažnio naudojimą – atseit taip vaikomos demonstracijos. Asmeniškai aš išbandžiau infragarsą, ir net maksimalią tokio įrenginio galią – 2700 vatų. Nieko baisaus nenutiko.

JAV jau dabar parduodamas įrenginys, kuriuo per akustinį kanalą galima įteigti ką tik nori. Tą spektrą praleidžia net telefonas. Tarkime, kas nors jums skambina ir klausia, kada išvyksta toks ir toks autobusas. Jūs atsakote, kad čia ne autobusų stoties informacija – pokalbis baigtas. Bet po to kažkodėl einate į parduotuvę ir perkate konkrečios firmos dantų pastos. Lygiai taip pat elgiasi ir kiti, kurių telefono numeris buvo surinktas „per klaidą”. Tokiais įrenginiais galima įteigti, ką pirkti, už ką balsuoti, o baisiausia, kad žmogaus smegenys bus prikimštos komkuruojančių firmų informacijos, jam nuolat skaudės galvą. Sakote, tada nereikia jungtis radijo, žiūrėti televizoriaus, narštyti internete? Bet ar kas gali garantuoti, kad po langais dirbančio traktoriaus triukšme neužkoduota tam tikra informacija?”

KGB magijos paslaptys

Borisas Ratnikovas, buvęs Federalinės saugumo tarnybos generolas majoras: „Mūsų tarnyba buvo taip įslaptinta todėl, kad užsiėmė klausimais, tiesiogiai susijusiais su visuomenės ir konkretaus žmogaus sąmonės kontrole. Čekistai domėjosi okultija, ir čia nėra nieko keista. Nuo senų senovės žmoniją domino pasąmonės veikimo būdai. XX amžiuje senovės žynių magija tapo mokslinių turinėjimų objektu. Ypatingą dėmesį jai skyrė Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Tarybų Sąjungos specialiosios tarnybos. Pastarojoje beveik visi paranormalių gebėjimų turintys žmonės buvo kontroliuoti KGB. Net neįsivaizduojate, koks protų karas vyko pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje: tikros astralinės kovos. Viskas buvo įslaptinta, užmaskuota ne mažiau nei atominis projektas.

Devintojo dešimtmečio viduryje psichogeneratorų ir distancinių psichiką veikiančių įrenginių kūrimo problemas nagrinėjo beveik visos išsivyčiusios šalys. Buvo vykdomi rimti moksliniai eksperimentai. TSRS tam reikalui irgi skyrė šimtus milijonų rublių. Žlugus Tarybų Sąjungai darbai sustoj

o, specialistai išsivažinėjo, užsiėmė kitais darbais. Asmeniškai aš atsidūriau pirmojo Rusijos prezidento apsaugos federalinėje tarnyboje. Reikėjo visomis įmanomomis priemonėmis apsaugoti jį nuo manipuliavimo sąmone. Tokių bandymų būta, ir nemažai. Galimas dalykas, kad mes išgelbėjome šalį nuo karo su Kinija, sutrukdėme pirmajam prezidento vizitui į Japoniją, kuris turėjo vykti 1992-aisiais. Prezidentas buvo stipriai programuojamas, kad grąžintų Kurilų salas Japonijai – tada ir Kinija būtų ėmusis aktyviai reikalauti grąžinti kadaise jos buvusias teritorijas. Apie tai, kad prezidentas programuojamas, mus informavo pirmieji Vakarų Europos ir JAV asmenys. Nejuokauju – dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje aš buvau susitikęs su vienu gana specifine veikla užsiimančiu CŽV darbuotoju. Mes jį gražiai priėmėne, ir jis pareiškė, kad JAV puikiai žinomos visos mūsų povandeninių raketnešių paslaptys. Atseit specialiai parengti ekstrasensai stebi kiekvieno povandeninio laivo ekipažą ir strateginio ginklo būklę. Jis pateikė net įrodymus, patvirtinusius informacijos teisingumą. Tada mes pasakėme, kad TSRS gali ramiausiai naršyti po jų prezidento ir jo aplinkos žmonių smegenis. Pateikėme informaciją, kurią žinoti galėjo tikrai tik pirmasis šalies asmuo. CŽV atstovas susisiekė su saviškiais, o po to paskė: kam mums ką nors slėpti vieniems nuo kito, geriau draugaukime ir keiskimės informacija. Mes sutikome, tačiau amerikiečių specialiosios tarnybos vėliau nutraukė visus kontaktus psichotronikos srityje.

Galiu pateikti pavyzdžių, kad mes tikrai traukėme informaciją iš pirmųjų JAV asmenų. Dar devintajame dešimtmetyje padirbėjome su naujuoju JAV pasiuntiniu Rusijoje Strausu. Perskaitę jo mintis priėjome išvadą, kad pasiuntinybėje yra aparatūra, galinti psichotroniškai paveikti maskviečius, bet ji užkonservuota. Gavome ir kitos informacijos iš jo pasąmonės. Likus porai savaičių iki JAV aviacijai pradedant bombarduoti Jugoslaviją mes prisijungėme prie valstybės sekretorės Madlenos Olbrait pasąmonės. Jos mintyse aptikome patologišką neapykantą slavams dėl to, kad Rusijoje yra didžiausi pasaulyje naudingųjų iškasenų ištekliai. Jos nuomone, jais turėtų naudotis visos šalys, pirmiausia, žinoma, JAV. Karą Kosove ponia Olbrait vertino pirmiausia kaip žingsnį Rusijos kontrolės link. Kita vertus, jos mintyse buvo ir vaizdinys, kad JAV Jugoslavijoje panaudos cheminio bie bakteriologinio ginklo simbiozę kartu su kovinėmis galvutėms, turinčiomis radioaktyviųjų elementų. Vėliau paaiškėjo, jog JAV armija Jugoslavijoje naudojo cheminius junginius, gebančius per minutę pakeisti kraujo ląstelių struktūrą. To ginklo paveikti žmonės per trumpą laiką prarasdavo imunitetą ir galėdavo mirti net nuo slogos. Vėliau tapo aišku, kad JAV naudojo sviedinius su uranu, o kovinės galvutės „Tomahawk” buvo su radioaktyviuoju jodu, kurio suirimo periodas – mėnuo, tačiau per tas dienas jis labai paveikdavo žmonių sveikatą ir gamtą. Ta informacija tapo tolesnių mūsų darbų gairėmis.”

Kieno šešėlis danguje?

Žmones, besiskundžiančius slaptųjų tarnybų įtaka jų pasąmonei, priimta laikyti šizofrenikais. Tačiau ar tikrai mes nezombiuojami ir kas išties yra tas poveikis psichikai?

Psichotroninis ginklas egzistuoja ir yra aktyviai tobulinamas. Tarp tuo užsiimančių šalių ne paskutinę vietą užima Rusija. Realiai egzistuojantis neurofiziologinis ginklas aktyviai naudojamas prieš politinius ir ekonominius lyderius, opozicionierius. Vadinasi, baimintis, kad kam nors šaus į galvą jus paveikti, yra pagrindo. Tačiau reikėtų paminėti, jog stiprios valio žmonės mažiau pasiduoda energetiniam poveikiui. Zombiuoti galima toli gražu ne kiekvieną.

Psichotroninio ginklo veikimo ypatumas dar ir tas, kad sąmonė ne tik aptemsta – ji tampa valdoma. Vadinasi, žmogų galima įteigti atlikti bet kokius veiksmus, net nusižudyti. Poveikio priemonės dvejopos: dirba hiopnotizuotojai, perėję atitinkamą mokyklą, ir technologai. Atitinkamo dažnio bangos žmogų veikia skirtingai. Sukurti prietaisai, kurie skleidžia bangas tokuiu dažniu, kuris priverčia vibruoti ir sudėtingas psichines reakcijas. Jie gali veikti dideliu atstumu – net pastatyti už pusės kilometro. Tokiems prietaisams nesvarbu, ar jų kelyje stovi betoninė tvora, ar kitokia užtvara. Eksperimentus, patikimų šaltinių duomenimis, KGB atlieka su nieko nenutuokiančiais žmonėmis. Tarkime, paskutiniame devynaukščio aukšte, pastogėje, statomas specialus spinduliuoklis, ir tame aukšte gyvenantys žmonės tampa eksperimento dalyviais. Reikia paminėti, kad tokių eksperimentų efektyvumas siekia net 95 procentus. Net labai stiprios valios žmogus ir priešindamasis nieo nepasieks – nebent tai, kad taps irzlus ir nuolat jaus nuovargį.

Ne retenybė ir pranešimai apie dingusius žmones. Tai vyksta ne be slaptųjų tarnybų žinios. Informacija apie dingimo eksperimentus labai slapta, o paprastiems žmonėms gali būti išskirtinai įdomi. Taigi: egzistuoja holografijos efektas. To reiškinio esmė ta, kad yra daiktinė ir atraminė bangos. Daiktinė banga – tai, tarkime, jūs pats, žmogus, kurį veikia tam tikras spinduliavimas. Tad tereikia tik sukurti atraminę bangą, kuri vėliau sukurs atspindį – hologramą. Mūsų sąmonė veikia hologramos principu. Tai žino ir KGB, ir kitų šalių specialiosios tarnybos. Kitaip sakant, žmogaus galva patalpinama į primestą terpę, it tą terpę moduliuoja pats žmogus. Jis gali susikurti tariamą pasaulį ir sėkmingai jame gyventi, dirbti, eiti apsipirkti – atlikti visus veiksmus, kuriuos atlikdavo tikrovėje. Bet šiuo konkrečiu atveju jis tai darys nežinia kur.

Tarybų Sąjunga savo laiku sukaupė galybę informacijos apie psichotroninį ginklą. Jai žlugus šis technologinis avangardas liovėsi egzistavęs, bet galima teigti, kad jis liko kituose tyrimo institutuose. Reikia tik palaukti tinkamo laiko, kad tas žinių potencialas būtų realizuotas visa jėga.

1993-1995 metais Kolorado valstijoje (JAV) buvo atlikti šio naujojo ginklo, veikiančio žmogaus pasąmonę, bandymai. Remiantis specialiųjų tarnybų duomenimis, jie buvo labai sėkmingi. Dabar naujoji technika laukia laiko, kada ja bus galima apginkluoti armijas. Prancūzijos ekspertų nuomone, JAV gali paleisti į orbitą virtualius sraigtasparnius „Apache”. Dar viena tokių virtualiųjų ginklų panaudojimo galimybė – mūšio lauke sukurti istorinių ar legendinių asmenybių atvaizdus. Jei tokios figūros pradės duoti įsakymus, tai psichologiškai paveiks kariuomenę. Bent jau tokia prancūzų specialistų nuomonė.

Tai kieno balsas telefono ragelyje ir kieno šešėlis danguje? Apskritai – kas už lango? Virtualybė ar tikrovė? Niekada negali būti tikras…