Šv. Teresėlės relikvijų kelionė po Lietuvą

Šalies Katalikų Bažnyčioje – neįprastas įvykis. Šiandien prasideda ir iki liepos 1 dienos truks šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų kelionė po Lietuvą. Numatytas relikvijų maršrutas turėtų nusidriekti per visas vyskupijas – bažnyčias, vienuolynus, ligonines ir kalėjimus.

Teresė Marten gimė Prancūzijoje, Alansone, 1873 m. sausio 2 d. labai tikinčių, atsidavusių katalikų Luiso Marteno ir Zelijos Guerin šeimoje. Beje, jos tėvų paskelbimo šventaisiais byla yra Vatikane. Laimingasis Teresės gyvenimo laikotarpis baigiasi 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirus mamai. Po jos mirties tėvas su dukromis išsikrausto į Lizjė.

Dėl didelio emocinio sukrėtimo Teresė suserga ir iš rimtos ligos patalo pakyla per 1883-iųjų Sekmines, kaip teigė pati šventoji, Mergelės Marijos užtarimu. 1884 m. gegužės 8 d. ji priima Pirmąją Komuniją.

Netrukus Teresė pradeda žygius dėl stojimo į karmeličių vienuolyną. Mat jos jaunas amžius tapo kliūtimi būti vienuole. 1887 m. lapkričio 20 d. ji per piligriminę kelionę į Romą išdrįsta kreiptis net į popiežių Leoną XIII, kad jai, penkiolikmetei, leistų stoti į Karmelį. Pagaliau 1888 m. balandžio 9 d. ji įstoja į Lizjė Karmelį.

Pakirto sunki liga

1896 m. balandžio 3-iąją Teresę ištinka kraujoplūdis, pirmas mirtinos ligos – džiovos – ženklas. Prieš pat įsismarkaujant ligai paprašyta vyresniosios ji baigė rašyti savo prisiminimų rankraščio pirmąją dalį. Kitas rankraščio dalis parašė jau sunkiai sirgdama.

Teresė iškeliavo į amžinybę 1897 m. rugsėjo 30 d. Po jos mirties seserims karmelitėms išleidus jos rankraščius, Teresės žinia, jos įžvalgos pasklido po visą Katalikų Bažnyčią. Būdama vienuolė karmelitė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė per savo trumpą gyvenimą, atrodytų, nieko ypatinga nenuveikė. Įvairiais skaičiavimais, ji iš viso tebuvo bendravusi su kokiu šimtu asmenų.

Vienos sielos istorija

Apie ypatingą šios merginos pasaulį sužinome iš trijų sąsiuvinių, kurie po jos mirties išėjo kaip autobiografinė knyga „Vienos sielos istorija“. Be jos mus pasiekė 266 laiškai, skirti šeimos nariams, vienuolėms, misionieriams, bei seserų surinkti prisiminimai apie paskutinius jos gyvenimo mėnesius. Milijonus žmonių visame pasaulyje jos asmenybė paskatina ir įkvepia gyventi krikščioniškai.

Teresę šventąja paskelbė popiežius Pijus XI 1925 m. gegužės 17 d. Jis ją yra pavadinęs didžiausia naujųjų laikų šventąja. Teresės paprastai atskleista evangelinė išmintis paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d. ją paskelbti Bažnyčios Mokytoja.

Keliaujančios relikvijos

Įprasta, kad piligrimai keliauja į šventąsias vietas, lanko šventųjų ir kitokias relikvijas. Tačiau artėjant šv. Teresės mirties šimtmečiui Prancūzijoje kilo mintis, kad pačios Teresės relikvijos pakeliautų ir aplankytų visas tos šalies vyskupijas. Šio sumanymo, prasidėjusio 1994 m., sėkmė buvo didžiulė: ten, kur sustodavo šventosios relikvijos, būdavo didelis dvasinis įvykis, gausiai rinkdavosi tikintieji. Netrukus ir kitų kraštų katalikai panoro pagerbti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijas. Taip šios relikvijos laivais, lėktuvais, autobusais, traukiniais apkeliavo daugybę šalių. Šventosios relikvijos pasiekė ir tokius kraštus kaip Rusija, Argentina, Australija, Vietnamas.

Norėjo apkeliauti visą žemę

Šios akcijos organizatoriai teigia, kad taip išsipildė Teresės troškimas, išreikštas jos raštuose: „Aš norėčiau apkeliauti visą žemę, skelbti Tavo vardą… skelbti Evangeliją visuose penkiuose pasaulio žemynuose, ligi pačių tolimiausių salų…“

Dabar šv. Teresės misijos vieta tapo ir Lietuva. Jos relikvijų atvykimu į Lietuvą rūpinasi organizacinis komitetas, kurį sudaro įvairių Lietuvos vyrų ir moterų vienuolijų atstovai, kunigai ir pasauliečiai. Paklaustas, ko tikisi iš šio įvykio, Liutauras Serapinas, organizacinės grupės viešųjų ryšių koordinatorius, sakė: „Manau, kad šventosios relikvijų atvykimas suteiks daug džiaugsmo paprastam žmogui, kuriam brangus gyvenimas, tikėjimas, Tėvynė, kuris mėgsta ir žino liaudiškojo pamaldumo vertę. Kitaip būtų galima pasakyti, supranta pamaldumą Dievui Tėvui, Jėzui Kristui, M.Marijai ir šventiesiems, bendrauja su jais gyvu žodžiu ir nepuola į puikybės, visokio žinojimo, išmanymo, apsiskaitymo pinkles. Manau, kad šv. Teresėlė buvo svajonių meistrė ir didžioji stebukladarė. Viskas, apie ką ji svajojo, yra tikra. Tiesiog yra. Kaip meilė – arba yra, arba nėra, nei ten ką perskaitysi, nei ką parašysi.“

Sena tradicija

Po pasaulį keliaujančiame šv. Teresės relikvijoriuje – jos stuburo slanksteliai. Po užsienį važinėjantys tautiečiai yra jau įpratę, kad užėję į Italijos ar Prancūzijos bažnyčias išvysta viešai eksponuojamas kokias nors šventųjų kūnų dalis. Tai šiek tiek keistai atrodo Lietuvos katalikams, neįpratusiems reikšti pagarbos relikvijoms. Tiesa, taip elgtis ir nelabai yra progų, nes Lietuvoje neturime daug šventųjų kapų. Tuo tarpu Vakarų krikščionims relikvijų gerbimas yra savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto vertėtų pažymėti, kad, pavyzdžiui, 2004 m. švenčiant 400 metų jubiliejų, kai Bažnyčia oficialiai pripažino šventojo karalaičio Kazimiero kultą, iškeltos karalaičio relikvijos buvo gausiai lankomos tikinčiųjų.

Pats terminas „relikvijos“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „liekana“, „palikimas“. Todėl suprantama, kad šis terminas vartojamas ne tik religine prasme. Vis dėlto Bažnyčia relikvijomis vadina su Jėzaus žemiškuoju gyvenimu susijusius daiktus, šventųjų kūnus ar jų dalis, audeklų gabalėlius ar daiktus, su kuriais jie turėjo tiesioginį sąlytį. Juos krikščionys (ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai) apgaubia ypatinga pagarba. Pagal Bažnyčios mokymą relikvijos negarbinamos, nes garbinti galima tik Dievą, bet jos gerbiamos įvairiais gestais bei apeigomis.

Tarp krikščionių šis paprotys pradėjo plisti jau Bažnyčios aušroje, tad kalbama apie itin seną tradiciją. Pirmaisiais amžiais krikščionys rinkdavosi prie kankinių kapų švęsti Eucharistijos, tuo išreikšdami pagarbą jiems ir bendrystę su jais. Na, o 325 m. Nikėjoje įvykęs visuotinis Bažnyčios susirinkimas nutarė, kad tikintieji relikvijas gerbia taip pat kaip ikoną, kryžių, evangelijų knygą. Relikvijų kultas ypač suklestėjo viduramžiais. Vatikano II susirinkimas patvirtino relikvijų vertę pabrėždamas, kad „Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas“. Tad Katalikų Bažnyčiai relikvijos tebėra didelis turtas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "Šv. Teresėlės relikvijų kelionė po Lietuvą"

  1. Inga

    siandien islydejom is baltriskiu sv. Tereseles relikvijas i Utena 🙁

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.