Ketvirtadienį užsienio spauda ir toliau aptarinėja Samaroje beprasidedantį Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos viršūnių susitikimą.
„The Financial Times” straipsnio antraštė skelbia: „Laikas su Putinu pakalbėti atvirai”.
Rusija kaltina naująsias ES valstybes nares kenkėjiškumu. Tačiau iš tiesų kalta pati Maskva ir jos savavališkas požiūris į senąsias teritorijas. ES pirmininkaujančios Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) turės tai tiesiai šviesiai pasakyti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, mano laikraštis.
Žinoma, abiem šalims būtina palaikyti gerus santykius, tačiau negalima civilizuoto elgesio aukoti verslo santykiams. Šalys turi eiti petys petin. Rusija ilgą laiką santykiuose su ES laikėsi principo „skaldyk ir valdyk”: Rusija didžiosioms Sąjungos valstybėms narėms pasiūlydavo pelningų susitarimų, tokiu būdu izoliuodama kritiškai nusiteikusias mažesnes nares, kurios anksčiau buvo Sovietų Sąjungos ar Varšuvos sutarties valstybės. Tai neabejotinai silpnina ES ir toliau silpnins Bendriją, jei šalys nebus vieningos.
Suprantama, kad Rusijai sunku palaikyti santykius su buvusiomis vasalinėmis valstybėmis. Buvusios respublikos jautriai reaguoja į bet kokias užuominas apie bauginimą, o Maskva kaltina buvusias sovietines respublikas kurstant antirusiškas nuotaikas Vakarų Europoje. Bėda ta, kad V. Putinas tokiems kurstymams duoda pagrindo.
Panašu, kad Rusija mano, jog ES turi mažai kozirių. Dauguma ES valstybių narių, įskaitant ir Bendrijai pirmininkaujančią Vokietiją, yra priklausomos nuo rusiškos energijos. Šios valstybės narės nori palaikyti santykius su naftos turtinga Rusija. Jos taip pat nenorėtų Rusijai suteikti dar bent kiek pagrindo Jungtinėse Tautose vetuoti Kosovo nepriklausomybės planą. Tačiau tiesa yra ta, kad Rusijai reikalinga ES rinka. Būtent tai turėtų išgirsti V. Putinas, pažymi „The Financial Times”.
Kitas Didžiosios Britanijos dienraštis – „The Guardian” – straipsnyje „Krizė? Kokia dar krizė?” rašo, kad prieš porą dienų Rusija, JAV ir Europa pamėgino sušvelninti savo priešiškų pareiškimų stilistiką. Ne, V. Putinas neturėjo omenyje Jungtinių Valstijų, kai Pergalės dienos proga Maskvoje pareiškė, kad šiuo metu Rusija susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir Trečiojo Reicho laikais.
JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais (Condoleezza Rice) – sovietologė, kalbanti rusiškai, suprato jo žodžius tiesiogiai. Sergejus Jastržembskis – žmogus, kurio lūpomis dažnai apie Europą kalba Kremlius, – vėliau perfrazavo garsų Marko Tveno (Mark Twain) aforizmą: „Gandai apie šių tarpusavio santykių mirtį yra gerokai perdėti”.
„The Guardian” taip pat rašo ir apie Rusijos ir Estijos konfliktą bei internetinių įsilaužimų bangą. Artimiausiu metu Estijoje bus įkurtas NATO interneto apsaugos centras kovai su Rusijos internetiniais įsilaužėliais, puolančiais Estijos vyriausybines svetaines.
Naujajam centrui vadovaus Estijos gynybos ministerijos Informacinių technologijų departamento vadovas Michelis Tametas (Mihkel Tammet). Be to, Estija reikalaus, kad Europos Sąjunga ir NATO pripažintų internetinių įsilaužėlių išpuolius karinės agresijos aktu.
Anksčiau tą padaryti paragino Estijos gynybos ministras Jakas Aviksas (Jaak Aaviksoo). Ministras sakė iš esmės nematąs skirtumo „tarp to, kas vyksta, ir to, kai užsienio valstybė savo laivais blokuoja mūsų uostus ar priešiškos jėgos blokuoja valstybinius informacijos kanalus”.
Manoma, kad Estijos klausimą NATO šalių gynybos ministrai aptars birželį vyksiančiame susitikime.
Tuo tarpu Didžiosios Britanijos laikraštis „The Guardian” rašo, kad aljansas jau į Taliną išsiuntė kelis savo kovos su internetiniais įsilaužėliais specialistus.
Estijos internetinės svetainės ir tarnybinės stotys puolamos po to, kai šalies valdžia nusprendė į karių kapines perkelti Talino centre stovėjusį Bronzinį karį.
To tarpu „The financial Times” atkreipia dėmesį į Rusijos mėginimus sukiršinti Vakarų ir Rytų Europą. Aukšto rango Rusijos valdžios atstovai trečiadienį įspėjo, kad ES gali tapti naujų ES valstybių narių, kaip Lenkija, „antirusiškų” tikslų įkaite.
JAV valstybės sekretorės padėjėjas Europai Danielis Frydas (Daniel Freed) pareiškė: „Rusija turi susitaikyti su kažkada jos įtakos zonai priklausiusių ar jos valdytų šalių nepriklausomybe ir suverenitetu ir suvokti, kad šios šalys atrado savo kelią šiame pasaulyje”.
Laikraštis „Handelsblat” rašo, kad europiečiai kol kas turės palaidoti suplanuotą partnerystės ir bendradarbiavimo su Rusija sutartį.
Rusija jau seniai nebėra vargana šalis, kuriai reikia pagalbos. Dabar Rusija yra sparčiai besivystanti valstybė, galinti sau leisti pyktis su Vakarais. O Europos dažnai kartojama frazė apie Europos ir Rusijos energetinę tarpusavio priklausomybę – mitas.
Priklausomybė yra, tačiau ji nėra tarpusavio. Juk Vokietija neišgyvens žiemos be rusiškų dujų. Taip, dujų tiekimą garantuoja ilgalaikės sutartys, tačiau jos Maskvai suteikia stipresniojo poziciją, kurią dar labiau sustiprina Šiaurės Europos dujotiekis. Be to, Kremlius su europiečiais žaidžia žaidimą „zuikis ir vėžlys”: kur tik nepasirodytų Briuselio emisarai, kad „užsiimtų” kokį naują dujų telkinį, pasirodo, kad „Gazprom” jau seniai prie jo prikišo nagus. Kalbama ne tik apie Šiaurės Afriką ir Vidurio Aziją, bet ir Graikiją, Italiją bei Vengriją.
Žinoma, Rusijai naudingi geri santykiai su klientais. Tačiau ji gali sau leisti rinktis klientus. Jei europiečiai suįžūlės, ko jie tikrai nedarys, nauji naftos ir dujų eksporto maršrutai bus nukreipti į Aziją. Naftos tiekimo perplanavimas – paprasčiausias dalykas. Dujų atveju, Rusija susikurs sau alternatyvą, statydama dujų skystinimo terminalus.
Šioje vietoje galime išgirsti argumentą, kad Rusijai reikalingos investicijos ir technologijos. Taip, tiesa, kad Rusijos energijos gavybos ir transportavimo įrangą reikia modernizuoti. Tačiau tam Rusijai Vakarų pagalbos nereikia. Didelės pasaulinės energijos išteklių kainos Rusiją iš skolininkės padarė svarbia pasaulinės stambaus ilgalaikio kapitalo rinkos žaidėja.
Šiuo požiūriu V. Putinas greičiausiai paskutiniais savo prezidento kadencijos metais leis „pademonstruoti savo jėgą”. Maskva kaišo pagalius kiekvienam, kas gali pakenkti jos interesams – Estijoje, Kosove ar Irane.
Parodomuoju galima pavadinti konfliktą, susijusį su priešraketinėmis sistemomis, kurias Vašingtonas nori įrengti Lenkijoje ir Čekijoje. Kremlius supranta, kad tokia gynyba prieš Rusijos raketas neturi jokios prasmės, tačiau Rusija aršiai ginasi nuo mėginimų įsibrauti į jos kiemą.