Siaubo serialas „Karas keliuose: pabaigos nematyti”

Neseniai premjeras Gediminas Kirkilas pristatė Seimui Vyriausybės veiklos ataskaitą už 2006 metus. Tačiau ne visi svarbūs valstybės reikalai joje buvo išanalizuoti, juolab pateikti sprendimai ateičiai.

Vienas svarbesnių valstybei klausimų – eismo saugumas keliuose. Savo ataskaitoje premjeras pažymėjo, kad eismo saugumo būklė šalies keliuose tebėra nepatenkinama. Pateikti keli skaičiai negalėjo atskleisti tikros padėties, to tragizmo, kuris metai iš metų didėja. Tik miglotai konstatuota, jog „eismo saugumas šalies keliuose tampa nacionalinio saugumo užtikrinimo rizikos veiksniu”.

Sena plokštelė

Prieš gerą pusmetį, vieną žvarbų lapkričio savaitgalį, per eismo įvykius žuvo 14 žmonių. Tai nėra rekordas, būta ir kraupesnių dienų. Tačiau ši įsiminė dėl to, kad ir tada premjeras pasipiktinęs kalbėjo per televiziją tą patį: esą keliuose vyksta karas, o eismas Lietuvoje yra ne kas kita kaip reali grėsmė nacionaliniam saugumui.

Kaip kitaip vertinti aplinkybę, jog nepriklausomybės metais per autokatastrofas žuvo daugiau nei 13 tūkst. žmonių. Dauguma žūvančiųjų – jauni, valstybei ir šeimai reikalingi žmonės. O mes iš aukštų tribūnų ne pirmus metus girdime tą pačia dainą – apie būtinybę sugriežtinti atsakomybę, imtis atitinkamų veiksmų ir t. t. Tik štai nieko konkretaus negirdime.

Viešojo saugumo plėtros iki 2010 metų strategijoje įtvirtintas siekis sukurti gerovės valstybę, kurią sudaro žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika. Saugios visuomenės kūrimo strategijoje priemonėms, užtikrinančioms eismo saugumą, neatsirado vietos. Nors toje pačioje strategijoje siekiama garantuoti viešąją tvarką. Tačiau pamirštama, kad saugus eismas – specifinė viešosios tvarkos užtikrinimo dalis.

Užtat dokumente rasta vietos tokiai svarbiai strateginės reikšmės veiklai kaip Lietuvos Respublikos vadovybės apsauga. Pagal šią strategiją Vidaus reikalų ministerija tapo civiline valstybės institucija, tvarkančia krašto vidaus reikalus plačiuoju požiūriu (apima asmens ir visuomenės saugumą).

Lyg podukra

Informatyvu ir tai, jog Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme apibrėžtuose uždaviniuose eismo saugumo priežiūra įvardijama paskutinėje – šeštojoje – vietoje.

Sklaidant įvairius įstatymus, kurie vienaip ar kitaip susiję su nacionaliniu saugumu ar jo užtikrinimu, susidaro įspūdis, kad juos rengę žmonės neturi jokio supratimo apie eismo padėtį keliuose. Atkūrus nepriklausomybę ir staiga smarkiai padaugėjus lengvųjų automobilių buvo praktiškai sunaikinta kelių policija. Ilgamečiai šio policijos padalinio darbuotojai vienokiu ar kitokiu būdu išėjo dirbti kitur. Jie nenuėjo toli. Kai kurie ir toliau sėkmingai darbuojasi eismo organizavimo srityje. Tai Ramutis Oleka, Liucijus Suslavičius, Stasys Glebus, Alfonsas Augaitis, Antanas Čereška ir daugelis kitų.

Paprastai vadybos ar gamybos darbuotojai keičiami tik suradus į jų vietą geresnių, iniciatyvesnių, organizuotesnių žmonių. Tai jokiu būdu ne priekaištas dabartiniam Eismo priežiūros tarnybos vadovui Sauliui Skverneliui ir jo komandai. Dėl šių pareigūnų kompetencijos netenka abejoti, bet tokių liko tik saujelė, o policijos veiklos uždaviniuose jiems skiriama „šeštoji” vieta.

Norint ką nors pakeisti į gera šiandien nepakanka kiekvienoje sankryžoje „prismaigstyti” kelių patrulių su greičio matuokliais rankose. Būtina konkreti ir universali eismo priežiūros strategija bei taktika, kuriai parengti ir įgyvendinti neužteks vien Policijos departamento Eismo priežiūros tarnybos jėgų ir lėšų. Reikalinga išsami mokslinė studija, kurioje būtų išnagrinėta nauja nacionalinio saugumo grėsmė, įvertinti tragedijos mastai, numatytos pajėgos tai grėsmei mažinti.

Rizikos faktoriai

Taigi kam buvo naudinga panaikinti policijos padalinį, kuris rūpinosi eismo priežiūra? Norėdami atsakyti į šį greičiau retorinį klausimą pasidomėkime, kas šiandien užtikrina mūsų saugumą keliuose ir gatvėse?

Atrodo, kad visi ir tuo pat metu niekas. Juk ilgalaikėje valstybinio saugumo stiprinimo programoje išvardytose priemonėse eismo saugumo stiprinimas nenumatytas. Jo nėra dėl paprastos priežasties – eismo saugumas neįtrauktas į nacionalinio saugumo rizikos faktorius.

Pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 4 straipsnį Seimas priima nacionalinio saugumo sistemos plėtrai reikalingus įstatymus. Tad kol išsikerojusios valstybės valdymo struktūros negali užtikrinti eismo saugumo, Seimas turėtų priimti įstatymą, priskiriantį eismo saugumą nacionaliniam saugumui, ir įkurti prie Vidaus reikalų ministerijos Eismo priežiūros departamentą, pavaldų tiesiogiai ministrui.

Kontrastai

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys 2007 metų vasario 14 dienos įsakymu Nr. 1V-72 patvirtino Vadovybės apsaugos departamento prie VRM 2007-2009 metų strateginį veiklos planą. Jame išsamiai išdėstyti visi departamento veiklos aspektai, lėšų poreikis, kadrų tvarkymo politika ir t. t.

Niekas neabejoja: valstybės vadovus privalu saugoti, nors neteko girdėti, kad į juos būtų kėsinamasi. Tad sutikime – jiems grėsmė yra kur kas mažesnė nei kasdienė grėsmė kelyje paprastiems mirtingiesiems. Juk vairuotojų, kurių veiksmai sunkiai prognozuojami, keliuose – tūkstančiai. Jeigu kelių šimtų asmenų ir objektų apsaugai reikalingas visas departamentas, kodėl nėra tokios institucijos kitų Lietuvos žmonių apsaugai keliuose organizuoti? Tam esą būtina turėti papildomų lėšų, asignavimų, o jų nesama.

Tačiau prisiminkime milijoninius nuostolius, patiriamus dėl žūčių, suluošinimo? Savo veiklos pradžioje VRM vadovas R.Šukys nustatė, kad žinybose tuo metu buvo apie 5 tūkst. laisvų vietų. Taigi juos galima panaudoti naujai įkurtam departamentui.

Žmogiškasis faktorius

Premjeras patikino, kad keliuose bus įrengiama naujų šviesoforų, greičio matuoklių. Tačiau techninėmis ir inžinerinėmis priemonėmis, kai specialistų nėra tiek, kiek jų reikia, problemos nepavyks išspręsti. Nepadės ir kelių gerinimas.

Pamenu, atidavus eksploatuoti Vilniaus-Kauno greitkelį visi manė, jog eismas čia bus saugus. Bet praktika parodė, kad pagal avaringumą jis atsidūrė trečiojoje vietoje šalyje. Pavojingiausi tais metais buvo Marijampolės-Kalvarijų kelias ir senasis Vilniaus-Molėtų plentas. Autostradoje avaringumo koeficientas tuomet siekė apie 0,7.

Kas lėmė tokį didelį avaringumą geriausiame kelyje? Viršijamas greitis, nemokšiškas vairavimas naujomis, kur kas geresnėmis kelio sąlygomis. Kitaip tariant, žmogiškasis faktorius.

Tačiau jis niekur nedingo ir šiandien. Tad kol nebus imtasi rimtų ir operatyvių organizacinių priemonių, kurios padėtų suvaldyti situaciją, pagerėjimo nelaukime.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.