Kadangi turgavietė Tilžės gatvėje ne kas kita kaip prekybos centras po atviru dangumi, nesusirūpinau ten pirkdamas akumuliatorių „Nokia” telefonui.
Toje prekyvietėje daiktai pigesni, nes mažesni mokesčiai, nereikia kasos aparatų, elektros, vandens, šildymo ir kitų brangių gėrybių, kurių kainą sukiša į prekės kainą parduotuvių savininkai.
Turgininkai irgi duoda prekių garantijas.
Jaunuolis neišraiškingu veidu pardavė akumuliatorių su nuolaida.
Už 20 litų „Made in Japan” prekė nesiskyrė nuo mobiliojo ryšio salonuose po 40 litų pardavinėjamų akumuliatorių, buvo įpakuotas.
– Ar pakrautas? – klausiu turgaus bernioko.
– Pakrautas, pakrautas, – atsakė jis.
– O jei bus blogas? – tikslinuosi.
– Nebus. Atnešit, grąžinsiu pinigus. Mes ne pirmi metai čia dirbam, blogo vardo nenorim nusipelnyti.
Kažkodėl ant prietaiso buvo markeriu užrašyta „N”. „Naujas” arba „Neveikia”, pamaniau.
Akumuliatorius tiko. Tačiau laikė neilgai. Po poros savaičių paaiškėjo, kad su tokiu telefonu toli nuo elektros tinklo negali nueiti.
Po mėnesio eksperimentas parodė, kad „japan” apskritai nebeįgalus krautis.
Šis nedidelis bandymas padėjo išsiaiškinti, kur pirkti akumuliatorius ir kur jų nepirkti.