Filmų kūrėja Inesa Kurklietytė sako, kad šiandienos kine vis labiau susilieja vaidyba ir dokumentika. Taip yra ir jos naujausioje juostoje „Varnų ežeras”, kurios pagrindiniai herojai – pašėlę berniūkščiai.
Lietuvių pilnametražio vaidybinio filmo „Varnų ežeras” premjera įvyko trečiadienį. Nuo šio šeštadienio valandos trukmės kino juosta pradedama rodyti šalies kino teatruose. Prieš porą dienų režisierė Inesa Kurklietytė šiek tiek jaudinosi. „Paskutinėmis dienomis laukti premjeros tikrai nelengva, – LŽ sakė ji. – Sulauki tiek dėmesio, kad sunku jį atlaikyti! Net norėčiau eiti kur nors į mišką ir ramiai ramiai pamedituoti.”
Septyni debiutai
„Mūsų šalyje yra daug norinčiųjų kurti filmus. Bet štai šiais metais pastatyti tik keli jų. Tad atsakomybė prieš tuos, kurie „sėdi ant atsarginių suolelio”, tikrai didelė. Taip pat prieš visus tuos, kurie ateina žiūrėti filmo”, – teigė režisierė.
I.Kurklietytė daugiau kaip 10 metų kuria dokumentinius ir trumpametražius vaidybinius filmus. „Varnų ežeras” – pirma jos pilnametražė vaidybinė juosta. „Šiame filme – septyni debiutai. Tai ne tik mano pirmas pilnametražis filmas, bet ir operatoriaus Dmitrijaus Gribanovo, kompozitoriaus Jono Jurkūno, dailininko Pauliaus Arlausko, taip pat jaunųjų aktorių. Mes visi laikome labai sunkų egzaminą”, – kalbėjo I.Kurklietytė.
Keturi pramuštgalviai
Pasak režisierės, nuo sumanymo statyti filmą, kai buvo atrastas „tas grūdas” – garsaus prancūzų klasiko Charles’io Baudelaire’o novelė „Pašaukimai”, praėjo treji metai. Pats filmas kurtas metus, filmuotas apie mėnesį. „Buvo tik 17 filmavimo pamainų rugpjūtį”, – patikslino pašnekovė. Gerokai ilgiau – visą žiemą – truko kino juostos montažas. Jį I.Kurklietytė vadino dar vienu filmo gimimu.
Keturis berniukus – Paulių Smaliuką, Dominyką Šagunevičių, Rapolą Tamuliūną ir Augustą Juozapavičių, – vaidinančius pagrindinius herojus, režisierė pasirinko iš daugiau kaip šimto vaikų. Kino patirties yra turėjęs tik P.Smaliukas. Jis vaidino I.Kurklietytės trumpametražiame filme „Pašaukimai”. „Man buvo labai svarbu, kad tie vaikai būtų asmenybės, – sakė režisierė. – Kad jie būtų patys įdomiausi.”
Filmo kūrėja aiškino nenorėjusi manipuliuoti vaikais. „Stengiausi, jog taptume draugais, bendraminčiais. Nenorėjau vaikų stumdyti kaip marionečių ir rodyti, ką turėtų daryti. Siekiau, kad filme būtų atskleista kuo daugiau jų gyvenimo, kad jie rastų savo žodžius, atskleistų savo charakterius”, – pasakojo I.Kurklietytė.
Kino juostoje vaidino ir profesionalūs aktoriai: Valentinas Masalskis, Tauras Čizas ir Rimanta Krilavičiūtė. Anot režisierės, jie bendravo su vaikais, daug jiems padėjo.
Vaikų teritorija
„Varnų ežeras” buvo filmuojamas Šiaulių rajone, prie Zoknių. Vienas Šiaulių medikas pasiūlė kūrėjų grupei įsikurti netoliese esančioje jo sodyboje. Ten gyveno ir režisierės dukros, keturmetė Liepa ir 9 metų Emilė. Filme mergaitėms teko epizodiniai vaidmenys. „Pakvietėme ir vieno berniuko mamą. Ji nebūdavo filmavimo aikštelėje, bet padėdavo virti pietus, globojo vaikus”, – sakė I.Kurklietytė. Vaikai neturėjo kada nuobodžiauti ar išdykauti, nes gyveno kūrybinėje aplinkoje. Prieš filmavimus su berniukais buvo bendraujama, žaidžiama, kad jie atitinkamai nusiteiktų vaidinti.
„Ir Ch.Baudelaire’o novelė, ir mūsų filmas bando pasakoti, jog vaikai nėra infantiliškos būtybės. Jie įdomūs, gali būti net plėšrūs, ginantys savo įsitikinimus ir teritoriją, – aiškino režisierė. – „Varnų ežeras” – tai filmas apie tam tikrą moralinį dviejų kartų karą. Bet nenorėčiau pasakoti plačiau – tegul kiekvienam pažiūrėjusiajam kyla savos asociacijos.”
Vis dėlto vieną įdomią istoriją ji atskleidė: per filmavimą į aerodromą įbėgo… lapė. Tas epizodas kino juostoje paliktas, tad žiūrovai jį pamatys.
Varnos ir naikintuvai
Vietos, kuriose buvo filmuojama, egzotiškai apleistos. „Braidžiojome po beveik nusausintą ežerą, užpelkėjusiais nendrių keliais, o virš galvos kriokė naikintuvai, – pasakojo I.Kurklietytė.
– Mes tikrai filmavome ežero, kurį vėliau pavadinome Varnų, dugne.”
Režisierė ir lėktuvus vadino varnomis. Filme matyti ir tikra varna – valkatos, kurį vaidina V.Masalskis, augintinė. „Dar varnomis galima vadinti vaikus, kurie pabėga iš namų ir trainiojasi po karinę teritoriją, nerasdami sau vietos nei mieste, nei namie”, – pridūrė I.Kurklietytė.
Žiūrėti visiems
Klausiama, kam skirta kino juosta „Varnų ežeras”, režisierė atsakė: „Filmus sunku kvalifikuoti. Esame pernelyg racionalūs ir bandome sudėti juos į lentynas. Bet jei kūrinys geras, sunku būtų pasakyti, kam jis skirtas. Tarkim, kokiai auditorijai parašytas Antoine’o de Saint-Exupery „Mažasis princas”? Jis skirtas ir vaikams, ir suaugusiesiems. Juk visi buvome vaikai… O kino filmas „Varnų ežeras” yra apie vaikystę. Tradiciškai vertinant, tai šeimos juosta. Arba galima sakyti, jog tai amžiniems vaikams skirta juosta.”
I.Kurklietytė atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu jauniesiems žiūrovams kuriama neleistinai mažai filmų. Bent jau tokių, kuriuose vaikai būtų pagrindiniai herojai. „Man tai labai svarbu. Kadaise vadovavau vaikų teatrui, improvizavau, stačiau spektaklius. Dirbti su vaikais man didelis malonumas, – tvirtino režisierė. – Jei tuo metu, kai stačiau filmą „Varnų ežeras”, kas nors būtų pakišęs plunksną pasirašyti, kad toliau iki gyvos galvos kursiu vaikams, būčiau pasirašiusi.” I.Kurklietytė patikino jaučianti vaikus ir galinti apie juos kalbėti kūrybos kalba.
Pabėgo iš uždaro rato
I.Kurklietytė, 1990-aisiais Klaipėdoje baigusi teatro režisūros studijas, trejus metus vadovavo Kupiškio vaikų ir jaunimo teatrui. Tačiau nusprendė keisti savo gyvenimą. „Šiek tiek pavargau nuo uždaro rato, mažo miestelio erdvės, teatro juodos dėžės. Užsinorėjau karpyti laiką ir erdvę, – I.Kurklietytė aiškino, kodėl nusprendė palikti teatrą ir studijuoti kino režisūrą. – Kupiškis – labai mielas miestas, turintis daug keistų, įdomių erdvių. Pastarąjį teatro spektaklį bandžiau kurti ant akmenų – seno malūno griuvėsių. Ten jau jungėsi kino elementai. Pakvietę televiziją bandėme spektaklį „Drugelis vienadienis” nufilmuoti ir kadruojant perpasakoti jį kino kalba. Šiaulių televizija jį rodė.”
A.Žebriūno ir Paryžiaus pamokos
Iš Kupiškio I.Kurklietytė atvažiavo į Vilnių studijuoti tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje. Lankė Aukštuosius kino režisūros kursus. „Režisierius Arūnas Žebriūnas, kuris vadovavo mūsų nedideliam kursui, mokė nekurti blogo kino. Jis bandė įkalti mums į galvas, ko negalima daryti, atmušti nuo neskoningo kino”, – prisiminė pašnekovė.
Dar nebaigusi mokslų Vilniuje I.Kurklietytė, užpildžiusi dokumentus ir išlaikiusi egzaminus, įstojo į Paryžiaus aukštąją audiovizualinės režisūros mokyklą. „Ten norėdamas rasti savo vietą turi verstis per galvą. Studentams reikia save parodyti, laimėti konkursus, kurti filmus, – pasakojo I.Kurklietytė. – Toje mokykloje iš kelių šimtų studentų tik keli buvo iš užsienio. Man pavyko laimėti konkursą ir kurti savo filmą – tokia galimybė teko vienam iš 15 studentų. Beje, tas filmas irgi buvo apie vaikus.”
Prancūzijos sostinėje ji ne tik mokėsi, bet ir dirbo vertėja, dar kaip žurnalistė rašė vienam Lietuvos dienraščiui. Galiausiai grįžusi į Lietuvą sukūrė diplominį filmą „Likit sveiki”. Jame vaidino Povilas Budrys ir Antanas Šurna.
Nepakenkti žmogui
Didžiaisiais savo mokytojais Lietuvoje pašnekovė vadino kino operatorių Algimantą Mikutėną ir dailininką Naglį Karvelį. Jie drauge dirbo kuriant pirmus I.Kurklietytės filmus.
Režisierės kūrybinėje biografijoje svarbią vietą užima dokumentika. Čia derėtų išskirti tokius filmus kaip „Moterų paslaptys”, „Lengvas raganavimas”, „Kristina Kristuje” ir kitus. „Kuriant dokumentinę juostą labai svarbu nepakenkti herojui. Kuo labiau artėji prie žmogaus, kurį filmuoji, situacijos ir problemos, prie jo paslapties, tuo rizikingiau. Mat mūsų visuomenė nėra labai tolerantiška”, – įsitikinusi I.Kurklietytė.
„Sibiro Madona”
Dabar I.Kurklietytė rengiasi statyti kitą filmą. Tai bus kino pasakojimas apie tremtinius. Jo pagrindas – dokumentinė istorija. Filmo leitmotyvas – paveikslo „Sibiro Madona” sukūrimo istorija. Scenarijų kuria rašytojas Sigitas Parulskis. „Filmas bus ir istorinis, ir šiuolaikinis, modernus”, – prasitarė I.Kurklietytė.
Trumpai
Inesa Kurklietytė gimė 1968 metais Šakiuose. 1986-1990 metais studijavo teatro režisūrą Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultete. 1990-1993 metais vadovavo Kupiškio vaikų ir jaunimo teatrui. 1996-aisiais studijavo kino režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje (vadovas – Arūnas Žebriūnas). 1994-1995 metais Paryžiaus aukštojoje audiovizualinės režisūros mokykloje mokėsi kino režisūros. 1996-aisiais stažavosi Paryžiaus aukštojoje mokykloje „Femis”. Nuo 1996 metų – Lietuvos muzikos akademijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Kino ir TV studijos direktorė.