Jau antrą savaitę nenurimsta aistros dėl Estijos sprendimo perkelti Bronzinio kareivio paminklą iš miesto centro į kapines.
Šiuo klausimu jau tarė žodį daugybė politikų, visuomeninių organizacijų veikėjų ir smulkių nusikaltėlių (šie, tiesa, labiau reiškėsi ne žodžiais, o chuliganizmu ir vagystėmis iš parduotuvių).
Tie, kas šaipėsi iš „gąsdinimų” Kremliaus baubu, turėjo puikią galimybę praregėti, kas per valstybė yra Rusija. Išgirdus Maskvos pareiškimus apie būtinybę atstatydinti Estijos vyriausybę, apie sumuštus Rusijos piliečius ir Kremliaus interesų gynimus bet kur ir bet kokiomis priemonėmis, apėmė neįprastas deja vu jausmas. Išties visa ši leksika jau buvo kartą išsakyta – 1940 metais. Tada Sovietų Sąjunga irgi skelbė, kad skriaudžiama darbininkų klasė Pabaltijo valstybėse, reikalavo keisti vyriausybes ir… įvedė Raudonąją armiją. Tą pačią, kuri „išlaisvino” Estiją, Latviją ir Lietuvą. Tą pačią, kurią reprezentavo Bronzinis kareivis Talino aikštėje.
Šįkart kariuomenės neįvesta. Tačiau suorganizuotos riaušės, per kurias girti chuliganai, skanduodami fašistinius šūkius, skelbėsi kovojantys už teisingumą. Kibernetinėmis atakomis iš Rusijos valstybinių įstaigų buvo siekiama sutrukdyti Estijos įstaigų veiklą, buvo užpulta Estijos ambasada Maskvoje.
Tačiau Rusija neapskaičiavo kelių dalykų. Pirmiausia, jos isterija neišgąsdino Baltijos šalių, o jas sutelkė. Antra, paramą Estijai išreiškė Jungtinės Amerikos Valstijos ir NATO, tad Rusijai beliko trauktis pabrukus uodegą. Taip, buvo paskelbta apie estiškų prekių boikotą, „netikėtai dėl techninių kliūčių” sutriko gamtos resursų tiekimas Estijai, sustabdytas traukinio reisas Talinas-Sankt Peterburgas. Tačiau tai tik pademonstravo Rusijos silpnumą. Estija atsilaikė oriai ir ramiai.
Rusija pralaimėjo, nes tarptautinėje arenoje tik dar kartą parodė savo ribotumą. Taip, V.Putino klika, sužaidė „patriotiniais” jausmais šalies viduje, deja, apčiuopiamos naudos tai nesuteiks. Tuo tarpu Rusijos taip nekenčiamose demokratinėse šalyse vis daugiau žmonių supranta, kad grėsmė demokratijai, laisvėms ir žmogaus teisėms gali slėptis ne tik už barzdotų „Al Qaedos” teroristų, bet ir švariai nusiskutusių rusiškų fašistų.
Po truputį Vakarų žiniasklaidoje pradeda rodytis straipsnių ir komentarų, kai konstatuojama, kad Rusijoje nesama ne tik demokratijos, bet ir jos užuomazgų. Tai yra ta pati totalitarinė santvarką kaip ir Sovietų Sąjungoje. Dauguma piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, o nomenklatūra ir jai pavaldūs oligarchai dūsta dėl fantazijos stygiaus, kur išleisti „prasuktus” milijonus.
Galima pasakyti ir dar daugiau. Įvertinus pastarųjų mėnesių įvykius darosi baugu, kad Rusija nėra tik totalitarinė valstybė, bet ir teroristinė – nužudyti Aleksandras Litvinenka, Anna Politkovskaja, užpulta Estijos ambasadorė. Brutaliai išvaikyti mitingo Maskvoje dalyviai, kurie tenorėjo taikiai pademonstruoti savo nesutikimą su režimu.
Akivaizdu, kad euroatlantinio regiono valstybės kuo toliau, tuo labiau turi ruoštis atakoms savo teritorijoje. Ar tai bus pavienių žmonių žudymas, ar veiksmai, nukreipti į infrastruktūros sunaikinimą, ar kitos priemonės, nėra esminis klausimas. Esminis klausimas – kada vėl? Estija to jau sulaukė, neabejotina, kad tai nutiks ir kitose šalyse.