Kalbama, kad jis mažo ūgio, bet neslepia savo napoleoniškų planų bei ambicijų. Dar plakama liežuviais, kad jis per jaunas tapti prancūzų tautos tėvu, nes tėra vos 51-erių, o jis kaip pavyzdį pamini Bilą Klintoną ir Vladimirą Putiną. Šie valstybių vadovais tapo atitinkamai 46-erių ir 47-erių.
Jo atvaizdas nedingo iš televizorių ekranų, kai neramumai apėmė Paryžiaus priemiesčius ir kai į gatves išėjo Sorbonos universiteto studentai.
Per rinkimų kampaniją ant jo galvos pasipylė apkalbos.
Atsirado paslaptinga istorija apie tai, kad jis plovė pinigus per Liuksemburgo banką.
Visos Paryžiaus gatvės dūzgė, atseit ministras pirmininkas de Vilpenas vos ne asmeniškai Žakui Širakui įsakius pradėjo ieškoti nešvarių savo konkurento skalbinių.
Tačiau Nikolia Sarkozi davė parodymus teismo tardytojams ir taip užsitarnavo nesąžiningo politinio suokalbio aukos aureolę…
Tas, kuriam nėra aukso vidurio
Nikolia Sarkozi – vengrų aristokrato Palo Nadžio-Bočios Šarkiozio, prabangios pilies netoli Budapešto savininko, sūnus. Tėvas buvo priverstas palikti tėvynę 1944-aisiais. 1949-aisiais jis vedė Andrė Mala – teisės fakulteto studentę, kurios tėvas Benediktas Mala buvo žydų emigrantas iš Salonikų, perėjęs į katalikybę. Iš tos santuokos gimė trys vaikai: Gijomas (1952), Nikolia (1955) ir Fransua (1957). Polis Sarkozi buvo dar du kartus vedęs, iš santuokos su antrąja žmona turi du vaikus. Po skyrybų pirmajai žmonai visiškai nepadėjo, nors gyveno pasiturimai. Visą auklėjimo ir berniukų aprūpinimo nors tuo, kas būtiniausia, naštą tempė motina, vertusis advokatės praktika. Didžiausią įtaką jiems darė senelis, mamos tėvas Benediktas – įsitikinęs golistas. Jis niekada neminėdavo savo žydiškos kilmės, kad ir dukra, ir anūkai augtų kaip paprasti prancūzai, nepalaikė nei vengrų, nei žydų etninės kultūros.
Būdamas vaikas Nikolia nesijautė esąs visavertis prancūzas ir kentėjo dėl palyginti prastos materialinės padėties. Be to, nebuvo pakankamai stiprus, kad apsigintų nuo patyčių. Vėliau jis ne kartą pabrėš, jog būtent vaikystėje patirtas pažeminimas ir tėvo nebuvimas padarė jį tokį, koks yra dabar. Jo ambicijos ir valdžios troškimas – tarsi kompensacija už antrarūšio vaikino statusu praleistą jaunystę. Be kita ko, Nikolia mėgsta minėti, kad jo tėvas kadaise jam pasakęs: tu niekada netapsi Prancūzijos prezidentu, nes tokie dalykai gali dėtis tik Jungtinėse Valstijose.
Pats N.Sarkozi apie savo kilmę kalbėti nelinkęs. Tik vieną kartą jis sau tai leido: „Vengrų aristokratai, tokie kaip mano tėvas, – dar galai nematę, bet visi kiti… Prancūzijai menkai tinka.”
Toks jau tas N.Sarkozi. Jį galima dievinti, galima ir nekęsti. Aukso vidurys tikrai ne jam. Visuomenę jis pribloškia tiesumu, kartais besiribojančiu su bukumu: kai užsispiria, eina kiaurai sienas, išduoda ir politinius bendraminčius, ir naujus draugus. Tai jam priklauso frazė: „Aš nekenčiu tų, kurie man prieštarauja, nes aš visada teisus.”
19 metų Nikolia Sarkozi buvo golistų partijos, vadovaujamos Žako Širako, narys. Sulaukęs 26-erių – jau sėkmingai praktikuojantis advokatas nekilnojamojo turto klausimais turtingame Paryžiaus priemiestyje Neji. Juridinė praktika padėjo N.Sarkozi susirasti reikalingų draugų visuose sluoksniuose, ir jau po dvejų metų jis tapo jauniausiu Prancūzijos peru.
Po dešimties metų nutikęs įvykis tapo lūžiu jo, kaip politiko, karjeroje. Banditai užgrobė vaikų darželį Neji, ir bebaimis Nikolia asmeniškai vedė su jais derybas, tuo metu kai vidaus reikalų ministras Šarlis Paskua, beje, padaręs viską, kad Nikolia būtų išrinktas Neji meru, reikalavo į tai įsikišti Paryžių. N.Sarkozi, su vaiku ant rankų išeinančio iš išlaisvinto pastato, nuotrauka ilgam tapo jo vizitine kortele. Š.Paskua beveik tuoj pat buvo atstatydintas, o jaunas energingas meras – apdovanotas finansų ministro portfeliu.
Nuo to ir prasidėjo. Ministerijos keitėsi, bet N.Sarkozi visada išlikdavo „ant bangos”. Prancūzijos politikos elitui verktinai reikėjo šviežienos – o jis buvo jaunas charizmatiškas herojus. Taigi niekas ir nenustebo, kai po dvejų metų kandidatas į prezidentus Žakas Širakas pakvietė jį po savo sparnu. Žadėjo ministro pirmininko postą bei kitokius pagarbos ženklus – savo pergalės atveju, žinoma. Tačiau N.Sarkozi pastatė už kitą žirgą – tuometį ministrą pirmininką Eduarą Baladiurą. Jis suklydo: E.Baladiuras taip ir nepateko į Eliziejaus rūmus. O prezidentas visam laikui įsiminė žeminančią N.Sarkozi repliką: „Širako elektrokardiograma rodo nulį. Tai jau nebe Paryžiaus merija, o įėjimas į lavoninę. Širakas jau mirė, tetrūksta tik trijų paskutinių mostelėjimų kastuvu.”
Politinis buldozeris su Delonu greta
Kas turėjo būti po to? Politinė mirtis, užmarštis ar – geriausiu atveju – Neji mero postas iki gyvos galvos. Bet Nikolia Sarkozi ne toks. Jis negali tiesiog sėdėti ir laukti savo valandos.
1984 metais meras N.Sarkozi, laimingas korsikietės Mari Dominikos Kiuljoli vyras ir būsimasis dviejų vaikų, Pjero (1985) bei Žano (1987), tėvas, vedė žinomo televizijos laidų vedėjo Žako Marteno ir Sesilijos Siganė-Albenis tuoktuvių ceremoniją. Jau per vestuves jaunoji svaidė žvilgsnius ne tiek į savo vyrą, kiek į merą. Po penkerių metų ji oficialiai išsiskyrė su televizijos žvaigžde – atidavė pirmenybę, kaip rašė savo knygoje, žvaigždei politikui. Būtent ji reikalavo, kad per jų jungtuves 1996-aisiais dalyvautų kuo daugiau žymių svečių. Liudininkais buvo milijonieriai Martinas Bungas bei Bernaras Arno. Šie kartu su Sesilija ėmė ieškoti Nikola naujų draugų: surado aktorius Žaną Reno, Aleną Deloną, Tomą Kruzą… Draugystė su jais pakeitė prancūzų požiūrį į N.Sarkozi: dabar jis jiems buvo ne vien skrupulingas politikas, tačiau ir savas, liaudiškas, mylimas. O Sesilija nuo tada tapo oficialiai atsakinga už vyro įvaizdį – parinkdavo jam ne tik kostiumus ar kaklaraiščius, bet ir politinius sąjungininkus, konsultantus. Tačiau su madam Sarkozi susiję nemažai garsių skandalų – 2005 metais spauda pasimėgaudama narstė gandą, kad ji pabėgo nuo vyro į Niujorką su meilužiu, tačiau politikas privertė žmoną grįžti. Tiesa, tas skandalas nė kiek nepakirto jo reitingų…
Pats N.Sarkozi mėgsta vadinti save politiniu buldozeriu. Dar jis sako, kad jam neišsprendžiamų problemų nėra. Stebina ne tik tai, jog jis tuo tiki, bet ir tai, kad sugeba įtikinti kitus. Kad ir kadaise išduotąjį Žaką Širaką – 1996-aisiais jis vėl priėmė Nikola į savo prezidentinį štabą. Tiesa, tada egzistavo reali galimybė, kad antrąjį prezidento rinkimų turą laimės ultradešiniųjų lyderis Žanas Mari Le Penas, tad valdžiai buvo būtinas savas lyderis populistas. N.Sarkozi dar kartą įrodė esąs nepakeičiamas.
Ne veltui kalbama, kad Žakas Širakas nėra menantis pikta, tik piktas ir geros atminties. Jis puikiausiai suprato, jog N.Sarkozi ketina ištėkšti jį iš prezidento kėdės. Per 2002-ųjų parlamento rinkimus Nikolia labai tikėjosi gausiąs ministro pirmininko portfelį, bet teko tenkintis nepopuliariausia pareigybe vyriausybėje – tapti vidaus reikalų ministru. Žako Širako ėjimas buvo tikrai jėzuitiškas. Šalį krėtė kriminalinių sluoksnių keliami neramumai, žmones jaudino didėjanti imigracija. Būtent šiame „minų lauke” N.Sarkozi turėjo „susisprogdinti” – o tada jau sudie, Eliziejaus rūmai.
Tačiau šįkart prezidentas apsiskaičiavo. Jo oponentas neišsprendė visų problemų, bet buvo toks aktyvus ir įtikinamas, kad atrodė, jog šaliai vadovauja būtent jis. Nebuvo nė dienos, kad televizijos kanale TF-1 nešmėsčiotų Nikolia veidas. Tai jis susitinka su žandarais ir paskelbia kovą priemiesčių kriminalinėms struktūroms, tai apdovanoja gaisrininkus, narsiai gesinusius nacionalistų padegtus miškus Korsikoje, tai Prancūzijos keliuose stato radarus kovai su greičio viršijimu ar įveda baudas ir prostitutėms, ir su jomis sugautiems klientams… Būtent tada Žakas Širakas ištarė žymiąją frazę: „Šioje šalyje sprendimus priimu aš, jis tik juos vykdo.” Bėda ta, kad N.Sarkozi jau buvo įsivažiavęs, o pavėluotas manevras „permesti” pernelyg įsisiautėjusį vidaus reikalų ministrą į finansų ministeriją davė tik viena: jis nusprendė laikinai palikti vyriausybę ir susitelkti ties partiniu darbu. Tam N.Sarkozi surengė tikrą politinį šou, išleido milijonus. Pinigai atsipirko su kaupu – Nikolia laimėjo rinkimus partijos viduje, gavo 85 procentus balsų. Daugiatūkstantinė gerbėjų minia skandavo: „Sarkozi – į prezidentus!” Taigi herojus vėl grįžo vadovauti vidaus reikalų ministerijai. Šįkart – neatsitraukdamas nuo partijos reikalų.
Prancūziją valdys Nikoleonas
2005-ųjų rudenį Prancūzijoje prasidėjo neramumai. Nekontroliuojamos jaunimo grupės siaubė parduotuves ir bankus, padeginėjo automobilius. N.Sarkozi politinių oponentų nuomone, įvykius išprovokavo negailestingi vidaus reikalų ministro pareiškimai apie priemiesčių problemas ir žiaurūs policininkų veiksmai. Atrodė, N.Sarkozi su ta problema nesusidoros, bet jis ištvėrė: į priemiesčius buvo įvesti papildomi policijos padaliniai, nustatyta komendanto valanda. Padėtis normalizavosi, o iš televizijos ekranų vėl nedingdavo Nikolia veidas.
Vaizdas pasikartojo po šešių mėnesių, kai N.Sarkozi įsivėlė į atvirą konfliktą su prezidentu Žaku Širaku ir ministru pirmininku de Vilpenu dėl pirmojo darbo kontrakto įstatymo priėmimo. Jis vėl užkariavo televiziją – ir vėl su policininkais, studentais, kurių reikalavimų eidavo klausytis. Mažasis Napoleonas puikiai suprato, kas ateis balsuoti per prezidento rinkimus. Todėl pasirodė ir kaip pozityvios diskriminacijos šalininkas – 2003 metais palaikė idėją įkurti privačią nekomercinę tarybą musulmonų religijos klausimais ir pasiūlė pataisyti 1905-ųjų įstatymą, kuriuo bažnyčia atskiriama nuo valstybės, kad šalies religinės organizacijos būtų finansuojamos prancūzų pinigais, o ne užsienio lėšomis, skatinančiomis radikalizmą. Šios kalbos sukėlė nemažai nepasitenkinimo. Prieš rinkimus Prancūzijoje pasirodė plakatai, vaizduojantys N.Sarkozi kaip šaržuotą Napoleoną, su užrašu „Nikoleonas”. Komentarų nereikia…
Pirmojoje savo, kaip prezidento, kalboje Nikolia Sarkozi pareiškė, jog, būdamas įsitkinęs europietis, padarys viską, kad Prancūzija grįžtų į Europą, bet tokią, kuri gina savo piliečius, o ne globalizacijos Trojos arklį, keliantį grėsmę socialiniams pasiekimams įvairiose Europos šalyse.
Neliko be dėmesio ir Afrikos šalys. N.Sarkozi pažadėjo visokeriopai joms padėsiantis ir kartu spręsiantis nelegalios imigracijos klausimą. Jis dar kartą patvirtino kovosiantis prieš žmogaus teisių pažeidimą ir moterų išnaudojimą – ypač tų, kurios priverstos nešioti parandžas.
„Aš myliu Prancūziją taip, kaip žmonės myli tuos, kurie jiems labai artimi. Prancūzija davė man viską, ir dabar mano eilė grąžinti Prancūzijai tai, ką ji davė man”, – sakė jis.
Matyt, prezidentas ir toliau trokš liaudies akyse sudaryti itin veiklaus žmogaus įspūdį – tokio, kuris gyvenimą vertina blaiviai ir pragmatiškai. Įdomu tik, kada jo perdėtas racionalizmas vėl sukels diskusijų.