LRT laidos ,,Panorama” vedėjas Rokas Petkevičius – nuotaikingas pašnekovas ir tolerantiškas vairuotojas, karštomis vasaros dienomis besimėgaujantis uostamiesčio ramuma ir jūros vėsa. ,,Aš čia tik kelioms dienoms. Penktadienį grįžtu į sostinę žinių skaityti”, – sakė Rokas. Per kelis laisvadienius R. Petkevičius žadėjo pasilepinti karšta vasaros saule, aplankyti draugus klaipėdiečius ir akmeningąją Olando kepurę.
– Ar atsimenate, kaip ir kur mokėtės vairavimo meno?
– Vidurinėje mokykloje turėjome tokią discipliną – automobilizmą. Mergaitėms buvo mašinraštis. O berniukams – automobilizmas. Važinėjome senoviška dvidešimt pirma ,,Volga”. Vairuoti mus mokė ukrainietis instruktorius. Mašina buvo sena, su pavaromis, pritvirtintomis prie vairo. Kol ji įsilinguodavo… Mokėmės ir sunkvežimiu važiuoti. Buvo toks ,,Gaz 51″. Reikėjo įtempti visas fizines jėgas, kad galėtumei jį vairuoti. Viduryje vieno mūsų važiavimo instruktorius sustabdė mašiną ir pasakė – Rokai, jūs nematote, jūs aptaškėte moteriškę. Taip iš lėto, ramiu balsu, pamokančiu tonu. Tad aš tą žmogų visą laiką atsimenu. O tos balos – tai labai šlykštu. Kai po lietaus ir dar rudenį pralekia koks vairuotojas, palieki šlapias. Vis dėlto yra bala, žmogus šalia, pristabdyk. Nelėk. Labai šlykštu, kai tave aptaško purvais. Tai labai nemalonus jausmas. Įsivaizduoju, kokiai panelei iš viso nekas. Tą pamoką įsiminiau visam gyvenimui.
– Pats nukentėjęs esate?
– Yra ir mane aptaškę.
– Gal atsimenate linksmą nutikimą iš savo kelionių?
– Prieš penkerius metus buvau Kryme. Grįždamas nebeturėjau pinigų. Pinigų pakako tik kalnų troleibusu važiuoti, o čia pristojo taksistas ir siūlosi parvežti už trisdešimt dolerių, paskui už dvidešimt. Kainą numušinėja, tik važiuok su juo. Aš jam ir sakau – nėra pinigų. O jis – su tokiais lagaminais ir pinigų neturi, nejuokink žmonių. Turėjau pasiskolinęs visai gerą amerikietišką lagaminą. Ant ratukų. Taip išgirdau visą pamokėlę.
– Kokiu automobiliu važinėjate šiuo metu?
– Automobilis labai elementarus ir ne naujas – ,,Toyota Corolla”. Aštuoniasdešimt aštuntų metų mašina. Važinėju ja septynerius metus.
– Kaip apibūdintumėte savo automobilį? Kodėl išsirinkote būtent jį?
– Jis labai patvarus. Japoniškos mašinos yra geros. Varikliai genda mažai. Galbūt kėbulai daugiau rūdija, žemas slenkstis. Jeigu važinėjant apsiribojama plentais, miško keliais ir kokiu žvirkeliu, tai tada visai gerai. Toks automobilis tiks. Jis maloniai vairuojamas, švelnus ir dinamiškas. Kažkas sakė, kad mano automobilio variklis milijoninis, turėjo galvoje tai, kad variklis tinkamas milijonui kilometrų pravažiuoti. Kurį laiką jis buvo raudonas. Tuo metu buvo raudonų mašinų banga. Kai prarūdijo, perdažiau šilta spalva, o mama praminė kiaušiniene su špinatais. Geltona su šiek tiek žalsvo atspalvio. Esu matęs panašių prancūziškų citroenų. Chameleoninė spalva, esu labai patenkintas. Aš mėgstu šviesias spalvas. Geltona mane labai gerai nuteikia, ypač rudenį, kai važiuoju grybauti.
– Kas rūpinasi techniniu jūsų mašinos remontu?
– Elementarų dalyką, tokį kaip rato pakeitimas, sugebu ir pats, bet visus mazgus tvarko meistrai. Kiekvienas turi daryti savo darbą. Aš neturiu garažo su šimtu dvidešimt indelių ir varžtelių.
– Kokias mašinas vairavote iki dabartinės?
– Anksčiau vairavau tėvų mašinas. Seniau buvo taip, kad keli žmonės turėjo vieną mašiną. Paskui lietuviai pradėjo geriau gyventi ir prisivežė senų mašinų. Dabar turi kiekvienas savo. Šis automobilis yra pirma mano nuosava mašina.
– Negalvojate apie naują automobilį?
– Pagalvoju šiek tiek, bet naują mašiną reikia labai prižiūrėti. Dėl jos atsisakyti kitų patogumų nėra gerai. Jeigu leidžia galimybės, tada kas kita. Vasarą labai vertinu kabrioletus. Pavydžiu tiems, kurie turi tokias mašinas. Bet Lietuvoje toks daiktas reikalingas dviem savaitėms. Norėčiau geros ir ilgaamžės japoniškos mašinos.
– Gal yra buvę kelyje ne itin smagių įvykių?
– Esu atbuliniu bėgiu įvažiavęs į klombą. Užsisvajojau. Bet esu išvengęs ir nelaimingo atsitikimo. Buvau per plauką nuo nelaimės. Vieną kartą turėjau svečių iš užsienio. Vežiau juos į pajūrį. Jie mane vis ragino paspausti greičiau. Koks čia važiavimas šimtu trisdešimt. Buvo tamsu. Tą akimirką mane aplenkė kita mašina. Ji važiavo daug greičiau. Staiga į kelią išbėgo kaimenė stirnų, o ta mašinėlė – tiesiai į jas. Paskutinė stirna prašuoliavo likus porai metrų iki mano mašinos. Jeigu būčiau paspaudęs, tai būtų nutikę man. Tada pamaniau, kad būtų prasminga aptverti miškus.
– Kaip vertinate Lietuvos vairuotojus?
– Klaipėdoje ir Vilniuje vairuotojai neblogi. Tik Kaune kiek įžūlesni ir labai nervingi. Vilniuje gatvės gana siauros, o mašinų daug. Nespėja gatvės pagal mašinų skaičių plėstis. Piko valandomis sėdi visi mašinose įsijungę radijo imtuvus, kalba mobiliaisiais, lūkuriuoja rūkydami. Klaipėdos taksistai taip pat labai malonūs. Esu Klaipėdoje važiavęs su moterimi taksiste. Pasitaikė labai temperamentinga bendrautoja. Sakė, kad Klaipėdoje važinėja tik dvi moterys taksistės. Vairuotoja sakė nieko nebijanti, todėl važinėjanti tik nakčia.
– Mieliau važiuojate vienas?
– Mėgstu vairuoti vienas. Vilkikų vairuotojams kokią studentę paimti gal ir smagu, bet man prie vairo gera vienam pabūti. Išsivalo smegenys. Geriausiai pailsiu važiuodamas vienas. Vieną sykį paėmiau stabdančią bobutę. Galvoju, pavežiu porą kilometrų senutę iš gretimų sodų. Taip priimta – eina plentu, tai ir paveži. Paskui ilgai vėdinau mašiną. Taupo vandenį senukai pas mus. Įprastas mano maršrutas – darbas – sodas. Vieną kartą pavežiau „chebrytę” į Varnių festivalį, teko sėdėti ir kvaksėti šalia.
– Daug dėmesio skiriate mašinos priežiūrai?
– Stengiuosi prižiūrėti. Vieną kartą net chemiškai išvaliau. Norėtųsi didesnio ir platesnio automobilio, kad būtų daugiau vietos kojoms. Bet šita labai gera. Visur telpa, mažai benzino ryja. Savo automobiliu galiu vežioti viską. Net ir malkų parsivežti iš sodo pirčiai galiu.
– Kokia jūsų vairavimo maniera?
– Ji priklauso nuo nuotaikos, bet neagresyvi. Kai važiuoju autostrada, ne daug kas lenkia. Galiu nuo Vilniaus iki Klaipėdos nuvažiuoti nesustodamas.
Kristina Kanišauskaitė