Lietuvos futbolui tik 85-eri?

1922 metų gegužės 7-ąją prasidėjo pirmasis šalies futbolo čempionatas. Tad Lietuvos futbolui oficialiai sukako 85-eri, nors tiksli šio žaidimo gimimo data mūsų šalyje vis dėlto nėra žinoma.

Sporto istorija besidomintiems žmonėms neretai užkliūna dar dvi futbolo datos.

Pulkininkas leitenantas Vincas Petrauskas 1911 m. rugsėjo 4 d. suorganizavo rungtynes tarp dviejų „Oriol“ sporto draugijos komandų – „geltonųjų“ ir „mėlynųjų“. Tai buvo carinės Rusijos priespaudos metai. Beje, 1912 m. buvo sužaistos tarpmiestinės futbolo rungtynės, per kurias vilniečiai 10:5 nugalėjo Kauno futbolininkus. Kita data – 1919 m. liepos 13-oji, kai Kaune per sporto šventę parodomąsias rungtynes žaidė LSS ir aviacijos komandos. Beje, pastarajai atstovavo daug vokiečių. Įvairiuose šaltiniuose remiantis sportininkų prisiminimais minima, kad Klaipėdos krašte, kažkur apie Šilutę, futbolas buvo žaidžiamas dar XIX amžiaus pabaigoje.

Teko kreiptis pagalbos į Anglijos, Vokietijos ir Rusijos kolegas, tačiau ir šie jokių oficialių žinių, kokios tai buvo komandos, atsakė neturintys. Tad Lietuvą, įsiterpusią tarp Rytų Prūsijos ir Latvijos, galima laikyti paslaptinga sala.

Vis dėlto versija apie XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje žaistą futbolą galima patikėti. Juolab kad futbolas į Latvijos ir Estijos sostines (uostus) atkeliavo pirmaisiais XX amžiaus metais. Mūsų kaimynai latviai pernai minėjo savo futbolo 100-metį.

Įkurta futbolo institucija

Nuo 1919 m. mūsų valstybėje visus sporto reikalus tvarkė Lietuvos sporto sąjunga, o vėliau – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Tačiau jos abi nedaug ką tenuveikė. Tiesa, 1920 ir 1921 m. LFLS komanda sužaidė keliolika draugiškų rungtynių ir norėjo organizuoti futbolo pirmenybes. Deja, šios idėjos niekas nepalaikė, nes kitos komandos buvo sudaromos stichiškai.

1922 m. kovo 22 d. Kaune buvo įsteigta visą sportinę veiklą Lietuvoje apimanti aukščiausioji sporto organizacija – Lietuvos sporto lyga (LSL). Ją sudarė Centro komitetas ir pavienių sporto šakų komitetai. Futbolo reikalus iš pradžių tvarkė Futbolo skyrius. Nuo 1923 m. sausio 28 d. pavadinimas pakeistas į Futbolo komitetą.

Pirmąjį LSL Futbolo skyrių sudarė vien LFLS nariai: Steponas Garbačiauskas (vadovas), Steponas Darius ir Kęstutis Bulota.

Skyriaus darbuotojai iš pat pradžių pradėjo rūpintis, kad futbolininkai kiek įmanoma reguliariau lankytų treniruotes. Tam buvo skirti trečiadieniai, penktadieniai ir sekmadieniai.

Aktyviausia buvo LFLS, tad šios organizacijos Centro valdyba rengdavo futbolininkų susirinkimus, skaitydavo paskaitas apie žaidimo techniką bei taktiką ir futbolo istoriją.

Kažkodėl ne LSL, o LFLS nuo balandžio 5 d. surengė dviejų savaičių sporto kursus, per kuriuos teorinių ir praktinių žinių įgijo futbolo, ledo ritulio, krepšinio, teniso ir lengvosios atletikos mėgėjai.

Dienraštyje „Lietuva“ pasirodė toks skelbimas: „Dėstys svečias iš „Kalev“ K.Bulota, JAV sportininkas ltn. S.Darijus, Maskvos sportininkas S.Garbačiauskas ir kt.“. Be abejo, tai sudomino jaunimą, užsirašė per šimtą norinčiųjų ir vakarais lankė užsiėmimus. Tiesa, mokestis buvo nemažas – 20 auksinų.

Vos įpusėjus sporto kursams pagrindiniame dienraštyje, „Trimito“ ir „Lietuvos sporto“ žurnaluose pasirodė skelbimai, kviečiantys futbolo komandas registruotis Lietuvos pirmenybėms. Jų pradžia buvo numatyta gegužės 7 dieną.

Pirmenybėse dalyvaujančios komandos turėjo užsiregistruoti LSL futbolo skyriuje, „atsiunčiant visą komandos pavadinimą, sąstatą, atsargą, nurodymą jos formos, ženklo spalvos ir t.t.“ (kalba netaisyta).

Toks sumanymas ir reikalavimai turi tikrai didžiulę istorinę vertę ir po daugelio metų. Mat per trumpą laiką net 10 komandų pasisiūdino aprangą su pačių sukurtais spalvų deriniais ir emblemomis, kurios tarpukariu buvo šventas dalykas.

Tačiau kelis dešimtmečius po karo nedaug komandų laikėsi savo tradicijų, nuolat kaitaliojo aprangos spalvas, o apie ženklelius ir gaireles visai pamiršo. Deja, dar ir šiais laikais, ypač žemesnėse lygose, apie atributiką, tradicinių spalvų tęstinumą tėra labai menkas supratimas.

Pirmosios varžybos

Prieš 85 metus gegužės 7-oji tapo didžiule švente Kauno futbolo mėgėjams, nes tą dieną dviejose Ąžuolyno aikštėse vyko net ketverios rungtynės – po dvejas iš karto. 13 val. aikštelėje pasirodė geltonais marškinėliais vilkinti LFLS pirmoji komanda ir žaliais marškinėliais su geltonu kryžiumi raudoname skyde pasipuošę Šaulių sąjungos (LŠS) pagrindinės vienuolikės futbolininkai. Teisėjavo vokietis Hansas Gecas iš Kauno sporto klubo.

Šauliai iki šių rungtynių net nebuvo surengę treniruočių, tačiau pirmą kėlinį atsilaikė nepraleidę nė vieno įvarčio. Bet vėliau patyrę LFLS futbolininkai savo pranašumą realizavo penkiais „sausais“ įvarčiais. Deja, iš pradžių rungtynių protokoluose nebūdavo rašomi įvarčių autoriai, taigi nežinome ne tik savo futbolo gimimo datos, bet ir pirmojo įvarčio autoriaus.

Įdomu, kad pirmenybių 25 punktų aplinkraštis (savotiški nuostatai) buvo išplatinti tik liepos mėnesį. Todėl daug nesusipratimų įvyko dėl to, kad nežinota tvarkos. Vėliau pasipylė sąmoningi pažeidinėjimai – carizmo įtaka darė savo.

Ypač iš neigiamos pusės pasireiškė šiaip jau labai tvarkingi šauliai. Jų pirmoji komanda birželio 18 d. be leidimo Klaipėdoje žaidė su vokiečių MTV draugiškas rungtynes ir pralaimėjo net 0:21. Svečiai neatkreipė dėmesio į uostamiestyje išplatintus skelbimus, kad atvyko pajėgiausia Kauno komanda. Dėl tokios reklamos reikėjo atsisakyti rungtynių, bet to šauliai nepadarė ir užtraukė gėdą Lietuvos futbolui. Grįžtant namo ištiko dar viena bėda – sugedo garlaivis. Todėl futbolininkai pavėlavo į kitas pirmenybių rungtynes. Už šiuodu nusižengimus pirmoji komanda buvo pašalinta iš varžybų.

Netrūko ir kuriozinių situacijų. Birželio 25 d. žydų komanda sąmoningai pavėlavo į rungtynes su baltarusių komanda (BAB) leistas 15 minučių ir iš Vytauto kalno sargo pasiėmė ne visą vartų įrangą – tik vieną virpstą. Be abejo, rungtynės neįvyko.

Įdomu ir tai, kad komandos, eidamos į rungtynes, turėdavo atsinešti ne tik virpstus, skersinius ir vartų tinklus, bet ir turėti po 3 aikštės linijų prižiūrėtojus (po vieną ant kiekvienos šoninės linijos ir po du ties vartų linija).

Laimėję visas devynerias rungtynes pirmaisiais čempionais tapo LFLS pirmosios komandos futbolininkai, antrąją vietą užėmė jų klubo kolegos iš Šančių, trečiąją – LFLS II. Taigi visas prizines vietas pasidalijo vienos organizacijos komandos. Beje, medaliai buvo įteikti tik čempionams, jiems suteikti meistrų vardai.

Geografija plėtėsi

1923 m. pradėtos rengti II grupės pirmenybės, o 1924-aisiais Kauno apygardoje jau buvo rungtyniaujama keturių pakopų (tarp jų ir jaunių) varžybose. 1924 m. savo čempionatą jau surengė Klaipėdos apygarda, po dvejų metų tai padarė šiauliškiai, o 1930-aisiais sukruto suvalkiečiai.

1926 m. A klasės komandose jau galėjo žaisti tik 3 svetimšaliai futbolininkai. Įdomu, kad jais buvo laikomi ir istorinėse Lietuvos žemėse gimę, bet mūsų šalies pilietybės neturintys kitataučiai.

1932 m. aštuonios pajėgiausios Kauno, Klaipėdos ir Suvalkijos (Kybartų) komandos jau rungtyniavo Lietuvos lygoje. Futbolininkams buvo taikomos lengvatos važiuoti traukiniais. Deja, dėl kasmetinės futbolo vadovų kaitos ir skirtingų nuomonių bei protekcionavimo buvo nuolat keičiama pirmenybių tvarka: dalyvaujančių komandų skaičius tai sumažėdavo, tai vėl išaugdavo. Ši yda įsigalėjo, o visos blogybės suvešėjo sovietmečiu.

Tarptautiniu lygiu

Birželio 8 d. Kaune, stebint net 4 tūkst. žiūrovų, įvyko pirmosios tarptautinės rungtynės. LFLS 0:4 pralaimėjo pajėgiausiai Latvijos komandai Rygos YMCA. Po to mūsų „kanarėlės“ (dėl marškinėlių spalvos) jėgas dar išbandė su ja Rygoje ir vėl pralaimėjo tokiu pačiu rezultatu, tačiau 1:0 nugalėjo nedaug silpnesnę LSB vienuolikę. Vėliau LFLS 1:3 pralaimėjo Eitkūnų „Ost“ iš Rytprūsių. Pirmą kartą sudarytoji Kauno rinktinė lygiosiomis 0:0 sužaidė su pajėgia ir didelę patirtį turėjusia Talino TJK vienuolike.

1923 m. mūsų futbolas buvo priimtas į tarptautinę federacijų asociaciją (FIFA). 1924 m. Lietuvos rinktinė pirmą ir kol kas vienintelį kartą dalyvavo olimpiadoje Paryžiuje.

Klubai ir rinktinė nuolat palaikė tarptautinius ryšius. Pas mus ne sykį svečiavosi žinomiausios Europos futbolo komandos – austrų „Viena“, „Rapid“, FAC, vengrų „Kišpešt“ ir „Budapeštas“, pajėgūs prancūzų, čekų ir kitų šalių klubai.

Lietuvos rinktinė 1933 ir 1937 m. dalyvavo pasaulio pirmenybių atrankos varžybose. Labai populiarūs buvo Pabaltijo valstybių rinktinių futbolo turnyrai.

Futbolo populiarumas nesumažėjo ir po to, kai Lietuvos krepšininkai 1937 ir 1939 m. tapo Europos čempionais. Net karo metais šimtai futbolo mėgėjų lydėdavo savo komandas į kitus miestus.

Prie visko priprantama

Sovietmečiu mūsų futbolas pasiekė nemažų laimėjimų įvairiausio lygio varžybose. Lietuvos jauniai jau 1946 ir 1947 m. tapo SSRS čempionais, o jaunimas 1983 m. laimėjo SSRS tautų spartakiados turnyrą.

Vilniaus meistrų komanda 11 sezonų žaidė SSRS aukščiausiojoje lygoje. 1987 m. mūsų reprezentantai užėmė 3-iąją vietą SSRS pirmenybėse ir tapo pasaulinės universiados čempionais. Buvo išugdyti 2 olimpiniai čempionai – Arvydas Janonis ir Arminas Narbekovas, Europos vicečempionas Viačeslavas Sukristovas.

Kelis dešimtmečius į Lietuvos futbolo pirmenybių rungtynes kaip į didžiausias nacionalines šventes susirinkdavo tūkstančiai šio žaidimo mėgėjų. Pirmenybėse dalyvaudavo po keliolika komandų, ir visoms joms užtekdavo gerų futbolininkų, nes niekas į kitas šalis neišvažiuodavo. Buvę „Žalgirio“ ir Klaipėdos „Atlanto“ žaidėjai sustiprindavo Lietuvos pirmenybių komandas. Šiaulių „Elnias“, Kauno „Inkaras“ ir „Kelininkas“ bei Kėdainių „Nevėžis“ sėkmingai pasirodydavo sąjunginėse varžybose.

Tačiau komunistinis režimas mūsų tautiečių sąmonėje ir elgsenoje padarė daug daugiau žalos nei carizmo priespauda. Jei anksčiau lietuvis įvairiomis subtilybėmis naudojosi kovoje už savo ir palikuonių išlikimą, tautines vertybes ir laisvę, tai daugiau nei pusės amžiaus demagogija ir melas buvo kasdienis reiškinys. Sporte, ir ypač futbole, taip pat.

Nors visam pasaulio buvo skelbiama, kad SSRS sportas yra mėgėjiškas, tačiau iš tikrųjų meistrų komandų žaidėjai nedirbo. Didžiausius pinigėlius žarstė „Dinamo“ draugija ir kariuomenė, laipsnius milicininkams ir kariškiams dalijusios už sportines pergales. Už tai buvo keliami atlyginimai.

Nebuvo nuskriausti ir Lietuvos futbolininkai. Visose gamyklose ir įstaigose buvo gausu „mirusiųjų sielų“, premijų, pašalpų fondai ir profsąjungų lėšos nuplaukdavo ne pagal paskirtį, dalis atitekdavo sportininkų rėmimui.

Vienas žinomas buvęs meistrų komandos futbolininkas parodė dokumentus, kad jau 1957 m. „dirbo“ trijose darbovietėse. Prieš subyrant Sovietų Sąjungai beveik visos Lietuvos aukščiausiosios lygos komandos jau „dirbo meistrų komandų režimu“ (vieno trenerio žodžiais – aut.), tiksliau – treniravosi 2 kartus per dieną, o darbe pasirodydavo tik retkarčiais.

Dešimtis kartų buvo keičiama pirmenybių tvarka, įvedami futbolininkų amžiaus apribojimai ir privalomas vieno ar kelių jaunių žaidimas pagrindinės sudėties komandoje. Dėl tokių reikalavimų padaugėdavo asmens dokumentų ir paraiškų klastojimų, nemažai žinomų futbolininkų buvo „amžini“ keliautojai iš vienos komandos į kitą.

Apie teisėjavimo lygį galima spręsti vien iš rungtynių protokolų, kuriuose nenurodyti žaidėjų keitimai, įvarčių autoriai ir net rungtynių rezultatai, arba įrašyti įvarčiai ir įspėjimai atsarginiams futbolininkams.

Prieš kelerius metus septynis kartus Lietuvos čempionas, nepaprastai sąžiningas žmogus šiaulietis Algirdas Griškonis (mirė praėjusiais metais) rodydamas raštą už garbingą žaidimą pasakė: „1948 m. suklastojo dokumentus, mane pajaunino trejais metais ir aš gyniau Lietuvos jaunių rinktinės garbę, užėmėme antrąją vietą. Tačiau man visą gyvenimą išliko skausmas širdyje, tai prisiminęs naktimis neužmigdavau. Nesąžiningos pergalės skatina ne tik išpuikimą, bet ir daugybę kitų nuodėmių.“

Niekas dėmesio nekreipė ir į žiniasklaidos pranešimus apie „sutartines“ tiek vaikų, tiek suaugusiųjų varžybose.

Istorija kartojasi

Visos ankstesnės blogybės susikaupė į vieną ir sprogo kaip bomba Lietuvos futbolo federacijai ėmus vadovauti Vytautui Dirmeikiui.

Aštuonerius metus kone isteriškai buvo kalama, kad mūsų futbolo lygis kyla. Buvo džiūgaujama, kai Vilniaus „Žalgiris“ vienu metu vos nugalėjo Gargždų „Bangą“, o čempionė Šiaulių „Kareda“ sužaidė lygiosiomis su visai jauna Vilniaus „Geležinio Vilko“ komanda.

Tiesa, mūsų futbolas FIFA klasifikacijoje buvo pakilęs į 42-ąją vietą, tačiau tai buvo dar tada, kai atstovavo Vilniaus „Žalgiryje“ paruošti futbolininkai. Į Mažeikių „Romar“, Vilniaus „Panerio“ ir tos pačios „Karedos“ griūtį bei Kauno „Inkaro“ nuosmukį net nebuvo kreipiama dėmesio. Futbolo „Karvedžio“ aštuonerių metų era baigėsi teismų maratonu.

Per šešerius metus naujoji futbolo federacija sukūrė neblogą mūsų futbolo įvaizdį, ėmė gerėti rinktinės žaidimas, tačiau žadėto rinktinės skrydžio vargu ar sulauksime ir per 2010 metų pasaulio čempionato atrankos varžybų ciklą.

Prasidėjusiose Baltijos lygos varžybose per penkerius susitikimus mūsų geriausios komandos nepelnė nė vienos pergalės prieš kaimynus latvius. Dėl nedidelio meistriškumo legionierių gausos komandose nematyti jaunų veidų, vis labiau iš pagrindinių komandų sąrašų stumiami buvę perspektyvūs futbolininkai. Tuo metu nemažai Lietuvos rinktinės žaidėjų kitose šalyse tapo antraeiliai ir netobulėja. Tad su kokiais laimėjimais minėsime kitą Lietuvos futbolo jubiliejų?

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "Lietuvos futbolui tik 85-eri?"

  1. dzsdfa

    fxsdvgsgesdvzczxcsdchnsfbndsf xcfrthsx dsvassx dafcsc sd scsf dfgavdg scdddfd 👿 💡 🙁

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.