Talentas gyventi, kurti, draugauti, – taip apie dailininką sakyta per „Alma litteros” leidyklos surengtą naujos knygos-albumo „Stasys Krasauskas. Atspaudai” sutiktuvių vakarą
Leidinys – išskirtinis, meniškas, įdomus, kaip ir pati kūrėjo (1929-1977) asmenybė. Knygą sudarė, menininko kūrinius surinko jo duktė, taip pat dailininkė Aistė Jurga Krasauskaitė ir skyrė ją Motinai Nijolei – žmonai, šiltai ir kantriai buvusiai šalia, išsaugojusiai kiekvieną dailininko kūrinį iki pat mažo piešinėlio.
Kūrybos metų skerspjūvis
Leidyklos vadovas Arvydas Andrijauskas teigia, kad šios knygos pasirodymas – tai kaip laukto vaiko gimimas, puokštė Stasio Krasausko dukrai ir visiems žmonėms. Šio meto jaunoji visuomenės dalis ne kažin kiek ir težino apie šį unikalų menininką. Tik senuose leidiniuose ar knygų iliustracijose matoma jo kūrybos dalelė. 2004 metais šią atmintį gaivino leidykla „Tyto alba”, išleidusi prisiminimų apie S.Krasauską knygą „Juoda balta”. Dabar šis leidinys lietuvių ir anglų kalbomis suteiks išsamesnį vaizdą, kokios tai būta asmenybės. Knyga – puiki. Pagrindinis viršelis – juodos drobės su grafikos įspaudu. Viršutinis aplankas su „Moters” (1963 m.) raižinio reprodukcija. Vidinėje šio aplanko pusėje – gausybė smulkių piešinukų, eskizų, iš kurių matyti, kaip brendo idėja. Kartu tai tarsi dailininko užrašų knygelė. Galbūt jam pačiam galėjo būti tarsi dienoraščio linijos, fiksavusios akimirkos matymą, nuotaiką, mintį. Pačioje knygoje – litografijų, piešinių, kreidinių pastelių atspaudai. Kūrybos metų skerspjūvis. Dukters teigimu, jos tėvo palikimas toks gausus, kad knygoje tilpo gal kokie du jo procentai.
Prašokęs laiko ir vietos ribas
Įžangos straipsnis „Stasys Krasauskas, arba Juodai baltos generacijos ženklai” – filosofo profesoriaus Leonido Donskio, pažinusio dailininką tik per jo kūrybą. Bet kruopščiai išstudijavęs tą laikotarpį knygos sutiktuvių vakarą teigė, jog dailininko menas pranoko vienos tautos, vieno meto ribas. Argi gali jis tilpti epochoje? Didžio talento prigimties ir ideologija, ir laikas neįkando, liko jo menas, įtaka.
Šis menininkas į kūrybą atėjo neiškart. Nelengvų paauglystės metų bėgsmas, anksti patraukęs sportas, ypač vanduo, kuriame jautėsi kaip žuvis. Nors jau piešė kur tik pakliuvo, studijuoti stojo į Kauno kūno kultūros institutą. Plaukimas, vandensvydis, varžybos, draugystė, išdaigos kelionėse ir po treniruočių. Trisdešimt du reikšmingi sportiniai apdovanojimai. Dailės traukai neatsispyręs ir bičiulių ragintas pagaliau atsiranda (net be stojamųjų egzaminų, o tik atsiuntęs komisijai piešinius) tuometiniame Dailės institute sostinėje. Kaip prisiminė profesorius Juozas Galkus, jis tik atėjęs studijuoti daug stipriau, brandžiau už juos piešė. Kurse iškart tapo linksmų pramanų, sporto, fechtavimo, dainavimo lyderiu. Turėjo gražų balsą, sudainavo mėgėjų operos spektaklyje. Tikras talentas draugauti. Buvo principingas, turėjo stiprų sąžinės, garbės pojūtį, kartu išliko labai jautrus. Kūryboje stebino piešinio jėga. Tai plonytei, virpančiai linijai įrėžti reikėjo ir didelės fizinės jėgos. O čia sportas padėjo išlavinti gamtos duotą stiprų, gražų kūną. „Jo figūros nestovi ant žemės, o plaukia ore, vandenyse”, – sakė J.Galkus.
Smagios ir švarios bohemos metas
Didelis talentas retai kada būna vienpusis, išsiskleidžia plačiai. Džiaugdamasis išleista knyga poetas Algimantas Baltakis tąvakar pasižvalgė „Neringos” kavinės salėje, kur susirinko visuomenė į knygos sutiktuves, ir pasakė, kad čia buvusi jų nuolatinė pamėgta susibūrimų, bendravimo vieta. Tokia ypatinga erdvė, į kurią iš skirtingų vietų buvo atsinešama žinių, idėjų tuomet, kai vyravo viena partija, viena tiesa, vienodi kaip vienas laikraščiai. Ši brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių suprojektuota kavinė buvo tarsi didesnės laisvės sala, priartinanti prie neprieinamo laisvo pasaulio. Užtat šią vietą greit rado ir pamėgo Rusijos inteligentai, atvykdavę čia įkvėpti kitokio oro, padiskutuoti. Poetai Robertas Roždestvenskis, Jevgenijus Jevtušenka, prozaikas Vasilijus Aksionovas čia išnirdavo tarp diskutuojančių, pažindinosi su Stasio draugais, o ir jam padėjo prasiveržti į parodas Maskvos salėse. A.Baltakio teigimu, „Neringoje” būrėsi trejetas bohemos grupių: senieji vilniečiai – Jonas Čekys, broliai Mackoniai ir kiti, atsinešdavę senos kultūros dvasią ir intelektą. Antrieji – persikėlėliai iš Kauno, buvę „Konrado” kavinės lankytojai, tarp jų – chemikas prof. Kazys Daukšas, skulptorius Bronius Pundzius. Treti – tai to meto jaunieji poetai, muzikai, dailininkai, architektai, tuomet dar nežinoję savo ateities, piešė kaip ir Stasys, ant servetėlių, niūniavo būsimų kūrinių melodijas. Ši emocinė ir informacinė erdvė reikalinga jiems buvo kaip oras.
Virpanti ir skambanti grafika
Dailėtyrininkė Laima Kreivytė savo straipsnyje „Amžinas tapsmas” knygoje ir atsakydama į L.Donskio klausimą – kiek ir kuo aktualus S.Krasausko menas, teigė, jog meistriška, stipri dailininko grafika – kaip liaudies meno dalis, nes jos motyvai sklido, buvo vartojami įvairiausiomis progomis. S.Krasauskas savo kūryboje bylojo apie žmogų, sudėtingą, nevienalytį. Jo kūryba lyriška, kartu nerimastinga, dramatiška. Žmogų jis dažnai vaizduodavo maksimalios dvasinės ir fizinės įtampos akimirkomis. Išlukštendavo iš klasikinės formos, improvizuodavo, mąstydavo metaforiškai. S.Krasauskas yra sakęs: „Siekiau, kad grafika priartėtų prie poezijos ir muzikos.”
Jo dukra Aistė Jurga visų mūsų paklausė: ką jai daryti, kaip ir kitiems tokiems pat gavusiems saugoti didžiulį kūrybos palikimą? Kur jį laikyti, kam ir kaip jį rodyti? Ar pajėgus gali būti tam darbui vienas žmogus? Tad kol kas ji žengė pirmąjį žingsnį – įkūrė Nijolės ir Stasio Krasauskų fondą. Gal iš jo išsirutulios atsakymai ir sąlygos.