Jausmas, kad jaunuoliško amžiaus sulaukusi nepriklausomybė – dar labai trapi, tik stiprėja

„… Juk ir šiandien Lietuvoje atsirastų nemažai tokių, kurie nors ir dabar išeitų į gatvę su raudonomis vėliavomis, kad tik galėtų išdaužyti vitrinas ir prisigrobti brangaus alkoholio ar moteriškų apatinių…”

Gegužės 9-oji, posovietinio bloko šalyse traktuojama kaip Pergalės Antrajame pasauliniame kare diena. Pasaulis Antrojo pasaulinio karo dieną švenčia gegužės 8-ąją. Paradoksalu ne tik tai, kad šiandien „nugalėtieji” gyvena kur kas geriau nei „nugalėtojai”, bet ir tai, kad Pergalės diena kuo toliau, tuo labiau ima virsti grėsmės pritvinkusia data, kai „nugalėtojai” ima ieškoti pretekstų savo šovinistinėms ambicijoms išreikšti.

Riaušių Estijoje scenarijus, regis, buvo planuojamas gerokai anksčiau, ir bronzinio kareivio perkėlimas antivalstybinėms jėgoms tapo puikia dingstimi įsiūbuoti skandalą, kurio kulminacija galbūt turėjo tapti Pergalės diena. Vitrinų daužymas, muštynės, girtų marodierių siautėjimas Taline ir Estijos ambasados Maskvoje užpuolimas, per kurį šiurkščiai pažeista Vienos konvencija, propagandinė stilistika ir retorika, lydėjusi visus šiuos veiksmus, tik paliudija, kad datos ir paminklai imperinės didybės besiilgintiems asmenims tėra manipuliacijos priemonė. Dingstis suburti „liaudį”, kuria irgi manipuliuojama.

Kita vertus, tai, kad riaušių Taline dalyviai – daugiausia jaunimas, kuris neprisimena ne tik Antrojo pasaulinio karo, bet, ko gero, ir sovietmečio, atveria skaudžią pilietinės integracijos žaizdą. Ar įmanoma, kad asmuo, užaugęs nepriklausomoje valstybėje, ugdytas jos švietimo įstaigų, skanduotų vardą valstybės, su kuria susijęs skaudus tautos pažeminimas, jos netektys ir kančios?.. Matyt, pasireiškia savotiškas pilietinės atskirties (gal ir savanoriškos) veiksnys. Nepritapimo jausmas. Vyrauja „lūzerio” mentalitetas. O juk apskritai lengviausia į riaušininkų gretas (kur politiniai šūkiai – tik maskuotė) pritraukti būtent tokį kontingentą, kuris savo valstybėje jaučiasi nesavas, nevisavertis, autsaideris, atsilikęs nuo gyvenimo ir iniciatyvų.

Užtenka prisiminti prieškario Lietuvos realijas. Rusams okupavus šalį, reikėjo vietinių pritariančiųjų. Vykdytojų. Ne paslaptis, kad daugiausia tokių okupantai rado visuomenės atplaišų gretose. Stribais ir marodieriais dažniausiai tapdavo autsaideriai, nepatenkinti savo galimybėmis ir perspektyva – mušeikos, girtuokliai, tinginiai, inertiški asmenys etc.

Juk ir šiandien Lietuvoje atsirastų nemažai tokių, kurie nors ir dabar išeitų į gatvę su raudonomis vėliavomis, kad tik galėtų išdaužyti vitrinas ir prisigrobti brangaus alkoholio ar moteriškų apatinių. Jausmas, kad jaunuoliško amžiaus sulaukusi nepriklausomybė – dar labai trapi, tik stiprėja.

Manyčiau, valstybės priedermė šiuo atveju – blaiviai ir išmintingai žvelgti į šią bėdą. Ne naikinti „lūzerius”, bet stengtis jiems padėti. Žinoma, žmogus pirmiausia turi pats sau padėti, o ne kaltinti aplinką ir kitus dėl neišnaudotų savo galimybių ir nepritapimo. Laisvė piliečiams skirta kaip galimybė tobulėti, ir jeigu jie nesugeba šia galimybe pasinaudoti, valstybė turėtų mažinti socialinę ir pilietinę įtampą tarp autsaiderių ir avangardo, pasitelkdama veikiančias, o ne popierines programas.

Ši problema labai aktuali Lietuvai, kitaip tiek daug piliečių nesiilgėtų „tvirtos rankos” politikos ir gręžiojimesi į sovietinius laikus neįžvelgtų tvarkos ir teisingumo atšvaitų. Visa ta demagoginė retorika, Rusijos naudojama kaip informacinio karo priemonė, mums turėtų būti skaudžiai pažįstama iš perrašytos istorijos pamokų. Kai istorija tampa ne gyvenimo mokytoja, o šovinistinės ideologijos skleidimo priemonė, reikia būti budriems.