Laisvos moters romanas su vedusiu vyru beveik visada – kelias į niekur.
Psichologų atlikta analizė parodė, kad tik 15-20 procentų tokių „apsukruolių” norėtų skirtis su savo žmonomis. Kitus visiškai tenkina sultono hareme vaidmuo. Ir taip yra neatsitiktinai, nes daugelis „sultonų” turi nepilnavertiškumo kompleksą. Suvokimas, kad jį myli iškart dvi moterys, kad iškart dvi moterys jį laiko idealiu meilužiu, glosto vyriškąją savimeilę. Štai kodėl daugelis vyrų neskuba skirtis su žmona ir meiluže.
Beje, yra moterų, kurias vedę vyrai labiau domina negu laisvi. Jos irgi dažnai kenčia dėl nepilnavertiškumo komplekso. Tokios damos instinktyviai pritraukia nelaisvus kandidatus, nes yra įsitikinusios, kad laisviems vyrams jos tiesiog neįdomios: „Kas mane ves! Juk aš tokia stora (baisi, kvaila ir t.t.).
O jeigu ir ves, tai būtinai bus neištikimas…” Romanas su vedusiu vyru tokiai moteriai labai svarbus, nes pasikeičia jos požiūris į save.
Juk būtent pas Ją vyras sprunka vakarais nuo savo žmonos, būtent Jai dovanoja gėles ir kvepalus, būtent apie Ją galvoja naktimis…
Nežiūrint į tam tikrą stabilumą, meilės trikampis neilgaamžis. Meilužei anksčiau ar vėliau nusibos „antrosios žmonos” vaidmuo, žmonai – konkurentės buvimas, o „sultonui” – konfliktai su viena ir kita.
Todėl „atsargoje” atsidūrusi moteris turi tiksliai įsivaizduoti tokių santykių perspektyvą (būna išimčių, bet tai tik dar labiau pabrėžia taisyklę). Ir čia yra du variantai: arba susitaikyti ir priimti viską taip, kaip yra, arba apsižiūrėti aplinkui ir susirasti laisvą kandidatą. Juk romanas su vedusiu vyru – tai visada rizika, skausmas ir amžinas laukimas…