Miško gyventojai šeškai gerai jaučiasi ir mieste

Pastaruoju metu labai madinga tapo namie auginti šeškus. Jų šeimininkai paneigia įsitikinimą, kad šie gyvūnėliai skleidžia blogą kvapą. Iš tiesų šeškai – gražūs gyvūnai, juos auginti namie patogu ir paprasta.

Šeškai – protingi ir gudrūs. Jie labai greitai supranta, ko iš jų tikimasi, kas draudžiama ir kas galima. Šie gyvūnėliai nesunkiai prijaukinami, yra draugiški ir žaismingi. Žinoma, jei tinkamai su jais elgiamasi.

Judrūs, smalsūs ir draugiški

Žinovų teigimu, patikimų veisėjų veisti naminiai šeškai nuo pat mažens būna draugiški žmonėms.

Parduotuvėse parduodami šeškai dažniausiai yra atvežti iš didelių kaimyninėse šalyse esančių fermų, todėl vadinti juos naminiais nevisiškai teisinga. Kol šie gyvūnai įgyja pasitikėjimą, kol išmoksta gerų manierų, pavyzdžiui, nesikandžioti, paprastai reikia šiek tiek laiko.

Šeškai yra gana tylūs gyvūnai, savo džiaugsmą išreiškia negarsiu gugavimu, o nepasitenkinimą – šnypštimu. Netyčia užgavus ar labai išgąsdinus gyvūną galima išgirsti klyksmą, kuris dažnai lyginamas su žuvėdros riksmu.

„Namie galima laikyti daugiau nei vieną šešką. Pasitaiko, tiesa, labai retai, tarpusavyje nesuderinamų individų. Paprastai jie labai greitai susidraugauja, kartu žaidžia, miega ir valgo. Puiki draugystė (čia šeškas tikriausiai dominuos) galima ir su šunimis bei katėmis.

Išdykėliai

Šeškų augintojams džiaugsmo suteikia gyvūnėlių išdykavimas. „Jie labai mėgsta slapstyti maisto likučius ir jiems patikusius smulkius daiktus. Išdykėliai su malonumu kapstosi ir gėlių vazonuose. Yra keli šios problemos sprendimo būdai, o paprasčiausias – gėles statyti ten, kur šeškas jų nepasiektų”, – sakė bene daugiausia apie šeškus žinanti tarptautinės šeškų augintojų ir veisėjų grupės „In Ferret Group” konsultantė Lietuvoje Jonė Smilgevičiūtė.

Pavojai

Didelį pavojų šeškams kelia namie esantys tam tikros paskirties daiktai. J.Smilgevičiūtė pataria paslėpti visus smulkius daiktus ir gaminius iš gumos, porolono, kaučiuko ir pan., nes žaisdamas su jais šeškas gali netyčia praryti atkąstus gabalėlius, ir šie užkimš žarnyną.

Veisėja rekomenduoja kartą per metus šeškus paskiepyti nuo maro ir pasiutligės. Taip pat reikia atidžiai stebėti augintinių elgesį, savijautą, kailio struktūrą ir išmatas, nes nukrypimai nuo normos gali reikšti ligą. Nedera pamiršti, jog kaip naminiai gyvūnai šeškai pasaulyje pradėti auginti palyginti neseniai, todėl dažnai trūksta išsamios informacijos apie jų ligas bei gydymą.

Bent 2 valandos dėmesio

Pasak veisėjos, negalima pamiršti, kad apsisprendimas laikyti namie šešką ir jo įsigijimas turės įvairių pasekmių, o iš jų ne visos bus malonios ir džiuginančios.

„Didelis pranašumas, jei jau turite naminių gyvūnų auginimo patirties. Tačiau dera pažymėti, kad šeškai labai skiriasi nuo šunų ir kačių. Lyginti juos ir taikyti priežiūrai bei auklėjimui tas pačias taisykles, dažnai yra klaidinga. Šeškų auginimas ir priežiūra turi tam tikrų subtilybių. Be to, negalvokite įsigyti šeško, jei negalėsite jam skirti bent dviejų valandų per dieną. Šeškui šeimininko dėmesys ir bendravimas tiesiog būtinas”, – aiškino J.Smilgevičiūtė.

Kailio spalvos

Nors visų laukinių šeškų spalva yra labai panaši, naminių spalvų gama labai plati – nuo visiškai baltos iki beveik juodos. Šie gyvūnai gamtoje lengviau pakenčia šaltį negu karštį ir yra labai judrūs. Jų gyvenimo būdas – naktinis ir pusiau urvinis. Dėl to šeškai yra trumparegiai, jų uoslė ir lytėjimas daug geriau išvystyti už regėjimą, tad nereikia stebėtis, kad jie viską tyrinėja nosimi.

Visa tiesa apie smarvę

Žmogui, niekad nesusidūrusiam su naminiu šešku, šis gyvūnas pirmiausia asocijuojasi su smarve. Pasak veisėjos, stereotipiškas pasakymas, kad šeškas smirdi, nėra visiškai teisingas. „Reikia aiškiai atskirti du dalykus: natūralų gyvūno kvapą ir paleistą „dvokutį” – tai aitrus, greitai sklindantis kvapas, paleidžiamas iš prieanalinių liaukų, kai gyvūnas stipriai susijaudina arba išsigąsta. Auginami namie šeškai labai retai skleidžia šį kvapą. Be to, prieanalines liaukas galima pašalinti operuojant. Šeškų šlapimas ir išmatos, palyginti su kačių, kvapo beveik neturi”, – apie naminius šeškus gerai nutuokianti mergina.

Geriausias miegas – hamake

Šešką galima laikyti dideliame narve arba kambaryje. Jei gyvūnas laikomas narve, jis turėtų būti išleidžiamas palakstyti po patalpą ir pažaisti bent 2-3 valandas kasdien. Patalpą, kurioje gyvena šeškas arba paleidžiamas palakstyti, reikia tinkamai įrengti. Atidaryti langai ir balkonai turi būti neprieinami šeškui, kad jis negalėtų iškristi.

„Šeškai per parą miega apie 16 valandų, todėl miegamojo įrengimas – labai svarbus. Gyvūnui labai patiks, jei pakabinsite hamaką. Jei jo neturite, galite patiesti seną nenešiojamą drabužį. Jeigu šeškas gyvena narve, galite padaryti namelį, urvo imitaciją, kur gyvūnas galėtų pasislėpti. Jei šeškas gyvens kambaryje, miegui pats susiras uždarą jaukią vietelę kur nors už jūsų lovos ar po spinta. Atsibudę šeškai yra labai aktyvūs, smalsūs, jų smegenims nuolat reikia protinės veiklos, todėl aktyviuoju paros laiku šeško gyvenimą reikėtų paįvairinti žaislais”, – pataria J.Smilgevičiūtė.

Tinka kačiukų ėdalas

Kasdienė šeškų priežiūra nėra labai sudėtinga. Svarbiausia pasirūpinti, kad gyvūnas visada turėtų ėdalo ir ką gerti. Kartą per dieną reikia išvalyti jo dėžutę-tualetą, kartą per savaitę pakeisti guolį, o maždaug kartą per dvi savaites nukirpti nagus. Retsykiais neprošal gyvūną išmaudyti.

Laisvalaikiu su šešku galima pasivaikščioti parke ar miške, tik nepamirškite, kad šiais atvejais pavadėlis būtinas, kitaip gyvūnas gali lengvai pabėgti.

Namie šeškus galima maitinti specialiai jiems pritaikytu ėdalu arba skirtu kačiukams, taip pat natūraliais mėsos produktais. Netinkamai maitinamas šeškas greitai nusilpta, lengvai suserga įvairiomis ligomis, o mažiems šeškiukams dėl netinkamos mitybos išsivysto rachitas.

Naminiai šeškai dauginasi 1-2 kartus per metus. Pateles, kurios nebus veisiamos, būtinai reikia sterilizuoti. Prasidėjus rujai ir nesiporuojant apie 90 proc. patelių ruja savaime nesibaigia. Užtrukus rujai dėl padidėjusio hormonų kiekio sutrinka eritrocitų gamyba. Dėl sumažėjusio jų kiekio patelė gali susirgti mažakraujyste, nusilpti, susirgti ir net nugaišti.

Sezono metu subrendusių patinų riebalinių liaukų veikla suaktyvėja, jie įgauna stiprų muskuso kvapą ir pradeda šlapimu žymėti teritorija. Todėl veisti nenaudojamus patinus taip pat rekomenduojama kastruoti.