Viešnagė baltųjų naktų mieste

„Jeigu norite pajusti ypatingą mūsų miesto žavesį, atvažiuokite gegužės pabaigoje, kai prasideda baltosios naktys”, – kvietė draugai į Sankt Peterburgą

Kai Sankt Peterburgo administracijos kvietimu su grupe kolegų – Lietuvos žurnalistų – atvykome į šį miestą, iki baltųjų naktų pradžios buvo likusios dar kelios savaitės, bet miestiečiai jau gyveno jų laukimu. Baltosios naktys – tai šiaurinių kraštų privilegija, kai dieną ir naktį šviesu, o mieste – pats žydėjimas! Tada į Sankt Peterburgą suplūsta ir daugybė turistų.

Svarbiausia – laiku pereiti pakeliamąjį tiltą

Kalbantis su vietos gyventojais susidaro įspūdis, kad jų gyvenimo ritmą ir tvarką diktuoja mažiausiai du dalykai: baltosios naktys, kurios trunka nuo gegužės 24-25 iki birželio 16-17 dienos, ir pakeliamieji tiltai per Didžiąją Nevą. 42 salose įsikūrusiame mieste yra 22 tiltai, jie vienas po kito pakeliami nuo 1.35 val. iki 5 valandos. Sankt Peterburgo gyventojams tai sudaro nemažai nepatogumų, nes nespėjus kurio nors pervažiuoti tenka laukti ryto. Kita vertus, pakeliamieji tiltai naktį – romantiškas vaizdas!

Fotosesijos „Auroroje”

2003-iaisiais Sankt Peterburgas minėjo 300 metų sukaktį. Tada skambant klasikinei muzikai padangę draskė fejerverkai, o Nevoje pakėlus tiltus plaukė fregata raudonomis burėmis… „Buvo neapsakomai gražu”, – dalijasi įspūdžiais Lietuvos žurnalistų globėja, miesto administracijos darbuotoja Olga. O mums pavyko išvysti tik laivą baltomis burėmis ir, žinoma, kreiserį „Aurora”. Neįsivaizdavau, kad jis toks didelis, kad jūreivių buitis tame laive buvo tokia skurdi – skardiniai puodeliai, tokios pat lėkštės, hamakai… „Auroroje” įrengtas jūreivystės muziejus. Įėjimas nemokamas. Jaunavedžiai, kažin ar tik jūreiviai, čia rengia fotosesijas. Virtinėmis eina įvairaus amžiaus turistai.

Petro miestas

Šiemet gegužės 27 dieną sukaks 304 metai, kai caro Petro I įsaku buvo pradėtas statyti Sankt Peterburgas (Švento Petro miestas) – europietiška Rusijos sostinė. Caras pats išrinko miestui vietą Nevos žiotyse, kur įtekėdama į Baltijos jūros Suomijos įlanką upė išsišakoja ir kartu su beveik 100 intakų bei kanalų suformuoja daugybę didelių ir mažų salų. Vienoje jų, kadaise vadintoje Zuikių sala (dėl daugybės čia privisusių zuikių), mūsų autobusas stabteli prie spalvingo nedidelio medinio namo, apsupto mūrinių daugiaaukščių. Pasirodo, jo viduje yra iki šiol išlikęs pušies rąstų namelis – pirmas miesto namas, suręstas carui Petrui I. Palyginti su vėlesnės statybos auksu ir marmuru puoštais didikų rūmais gana kuklus atrodo ir pirmas mūrinis miesto pastatas, kurį 1710 metais pasistatė caro draugas generalgubernatorius Aleksandras Menšikovas. Mieste sklando legenda, kad tuos rūmus jis statė vogdamas pinigus iš valstybinių statybų, o tai sužinojęs caras Aliošką ne tik išplūdo, bet ir išspardė jam sėdynę. Dabar rūmuose veikia muziejus. Jo ekspozicija supažindina su Petro I epochos buitimi.

Sostinė persikėlė iš Maskvos

1712 metais Petras I pasirašė įsaką, kuriuo šalies sostinė iš Maskvos buvo perkelta į Sankt Peterburgą. Čia persikėlė caro dvaras, valstybės įstaigos. Pagal Petro I sudarytą sąrašą į naująją sostinę turėjo persikraustyti ir didikai. Jie statėsi prabangius rūmus, greta veisė sodus ir parkus, kurie iki šiol puošia miestą.

Naujoji sostinė sparčiai plėtėsi. Ji buvo statoma laikantis prancūzų architekto J.-B.Leblono parengto generalinio plano ir virto didžiuliu Rusijos kultūros bei užsienio prekybos centru. Mieste daugėjo pramonės įmonių, kurių fasadai buvo panašūs į rūmų, pavyzdžiui, pirmosios liejyklos (dabar ten įsikūrusi kažkokia karinė įstaiga). Kai Petras I mirė, jo miesto likimas tapo permainingas. Laikui bėgant Maskva susigrąžino sostinės statusą, bet niekada taip ir neprilygo Sankt Peterburgui.

Ermitažas, Žiemos rūmai ir meno šedevrai

Pasibaigus puikiam baleto spektakliui Marijos teatre buvome pakviesti į ekskursiją po naktinį Peterburgą. Specialus apšvietimas išryškino rūmų ir cerkvių grožį, o pumpurus kraunantys medžiai netrukdė gėrėtis XVIII-XX amžiaus architektų išmone ir talentu.

Gal tik auksu spindintis Ermitažas, kuriame kadaise gyveno caras ir buvo įsikūręs dvaras, vienodai įspūdingas ir dieną, ir naktį, kai jo žiburiai atsispindi Nevos vandenyje. Šešių pastatų Ermitažo ansamblis – vienas gražiausių pasaulyje architektūros paminklų. Jame gausu meno šedevrų.

Ypač didingi Žiemos rūmai. Jie pastatyti 1754-1762 metais. Ermitaže sukaupti didžiuliai kultūros turtai – nuo seniausių laikų iki šių dienų, bet per šią kelionę jų nematėme, mūsų darbotvarkėje buvo susitikimai su miesto verslininkais.

Važiuodama pro auksu ir marmuru išpuoštus rūmus, pro įspūdingą paminklą carui Petrui I, svarsčiau, kad tikrasis šio miesto simbolis – mažutis paminklas paprastam paukščiukui. Tupi sau paukštelis (Čyžik Pyžik) ant Fontankos upės krantinės „balkoniuko”, šalia meniškai išraityto metalinio tilto, o Peterburgo gyventojai deklamuoja apie jį eiles.

Intriguojantys kontrastai

Iš tiesų tas miestas apgaulingas: eidamas gatve pamatai gana kuklią iškabą „Prekybos pasažas”, o įžengęs pro neišvaizdžias duris patenki į erdvų kelių aukštų prekybos centrą, kuriame gali nusipirkti gėlių, maisto, drabužių, išgerti puodelį kavos. Arba įeini į nediduką viešbučio holą, o atrandi didžiulį viešbučio ir SPA kompleksą. Dėmesį atkreipia sovietinius laikus primenantis, per kuklus, neįdomus reklamų ir vitrinų dizainas. Pasukęs už rūmų kampo aptinki seniai remonto nemačiusį kvartalą, kuriame gyveno kelios kartos neturtingų miestiečių.

Kiekvienas Sankt Peterburgo rajonas, kiekviena sala turi savo nuotaiką, savo stilistiką. Ypač šalti, nejaukūs pasirodė šiuolaikiniai gyvenamieji kvartalai. Čia namai kaip centre – dideli, net labai dideli, bet tai vienintelis dalykas, primenantis, jog esi Sankt Peterburge, o ne, sakykim, Vilniuje.

Mieste – maždaug 4,6 mln. gyventojų. Eidamas pagrindine gatve – Nevos prospektu, o ir mažesnėmis gatvėmis, tiesiog patenki į praeivių srautą. Transportas čia – silpniausia grandis. Kad ir kuria gatve važiuotum, kamščių neišvengsi. Neįsivaizduoju, kaip gyventojai sugeba nevėluoti! Iš dalies juos gelbsti metro. Sankt Peterburge, kaip ir Maskvoje, metropoliteno stotys – marmuro rūmai, išpuošti skulptūromis, bareljefais. Vietiniai gyrė, kad metro saugus net per potvynius. Taigi tiems, kurie vyksta į Sankt Peterburgą, patariu iš anksto suplanuoti, kur ir ką nori pamatyti, kokiu transportu ketina važiuoti. Pėsčiomis šio miesto pažinti neįmanoma.

Sankt Peterburgo (ir Lietuvos) turizmo firmos siūlo įvairiausių teminių ekskursijų tiek mieste, tiek jo apylinkėse, kur taip pat gausu architektūros paminklų ir muziejų, pavyzdžiui, puikiajame Carskoje Selo rūmų ansamblyje.

Savarankiškai suplanavus kelionę prie Nevos teks vykti „Lietuvos geležinkelių” traukiniu. Jis važiuoja visą naktį, sustoja Lietuvos ir Latvijos bei Latvijos ir Rusijos pasienyje (reikia turėti vizą!). Iš Vilniaus traukinys išvyksta porinėmis mėnesio dienomis, o iš Sankt Peterburgo į Vilnių – neporinėmis. Kitokio reguliaraus susisiekimo tarp Sankt Peterburgo ir Lietuvos nėra. Keliaujant per Rygą pasirinkimas didesnis – galima vykti ne tik traukiniu, bet ir autobusu, skristi lėktuvu.

Sankt Peterburgo parduotuvėse kainos didesnės negu kituose Rusijos miestuose, bet panašios kaip Lietuvoje. Prieš kelionę namo užkandžiavome lietuviško stiliaus smuklėje „Tri peskaria” („Trys gružliai”), už kelių žingsnių nuo Aničkovo tilto. Čia cepelinai su mėsa kainavo 240 rublių (2,4 lito), o rinkinys prie „Švyturio” alaus 4 asmenims – 540 rublių (5,4 lito). Tai buvo vienintelė vieta, kurioje matėme (ir valgėme) lietuviškų produktų.