Aktorė Birutė Mar (Marcinkevičiūtė) neseniai išleistoje savo nuotraukomis iliustruotoje knygoje „Cinamonu kvepiantys namai” pasakoja pasakoja kelionių po Rytų kraštus – Indiją, Tibetą, Nepalą – įspūdžius. Spausdiname ištrauką iš knygos.
„Kodėl neretai: iškeliauji toli, kad grįžtum? Kad pamatytum save iš šalies – kaip praeinantį sapną, laikinumo blyksnį… Kad suprastum labai svarbią ir paprastą tiesą – esi kelyje visados. O sykiu – tebestovi prie vis taip pat tekančios ir tekėsančios būties upės (pasak išminčių, galėjai ir niekur toli nekeliauti – tiesiog stovėti ir žiūrėti į tėkmę…)
Seniai viliojusi paslaptis: kodėl daugelis, grįžę iš Rytų kraštų, ima švytėti? Tvirtina susigrąžinę žinojimą, jog būtis gali būti sklidina džiaugsmo; kodėl ten – mintis yra materijos pradas, galia (tolstant kūnui neišnykstanti, stiprėjanti, besiskleidžianti savo esme); o garsas OM – stebuklas, iš kurio atsirado pasaulis? Ir kodėl tenykščiams visai nekeista, kad į šį pasaulį ateina pranašai, avatarai, šventieji, nubrendantys mirtį į upių vandenis, o jų kūnai kartais tiesiog ištirpsta erdvėje, virsdami vaivorykšiniu švytėjimu…
Kodėl tai, ką mes čia vadiname stebuklais, ten dažnai – realybė?
Kai vėl, grįžusi iš Indijos, atsiverčiu savo pirmosios kelionės į tuos kraštus (2003) užrašus, staiga suprantu – kiekvienas nuvykimas ten bus vis kitoks. Lyg naujas veiksmas gero dramaturgo pjesėje: intriguojantis, kažką nauja lemiantis, tačiau nenuspėjamas; iš šalies žiūrint, kupinas tiesiog egzotiškų ar graudžiai juokingų epizodų, bet… ne be nematomo „vidinio veiksmo” – prieštaringas, dygus, su slapta potekste, kurią žino tik pats didysis Dramaturgas. Jau neabejoju, jog visi esam jo genialios pjesės personažai – kiekvienas privalantis nugyventi savą piligrimystės istoriją. Kurioje tai, ką neigei, gali tapti tiesa, o tai, kas rodės tiesa, – pasirodo, tebuvo iliuzija (indiškas palyginimas: tamsoje švytinčią virvę palaikei ušgąsdinusia „gyvate”…); nes iš tikrųjų viskas – besimainantis sąmonės žaismas, atspindys to, kas tavyje, – dažnai ribas pats atsiveri, kaip vaikas smėlio dėžėje, tampi savosios teritorijos „gynėju”. Bet jeigu sugriautum tas juokingas smėlio dėžės sienas…
Prisiminiau, kaip vaikystėje, lietui lyjant pašokdavau iš lovos ir pernakt stovėdavau prie lango, bijodama pajudėti – atrodė, tuoj tuoj lietus užtvenks namus ir kambarius. Lietus tada rodės baisus stebuklas – sąmonė nesuvokem kad lietų sugeria žemė. Arba, kai skrandantys lėktuvai skrosdavo orą, atrodė – tuoj viskas sprogs, pasibaogs pasaulis…
Kai žvelgiu į tolstančią šventos Bharatos žemę, vis pagalvoju, kokia dalelytė beribės išminties tėra žmogiško žinojimo akimirka – tarsi dvelksmas, tuoj vėl pasklisiantis erdvėje…
Satjos Sai Babos iš Putaparčio nuotraukos (kirias retsykiais pamatydavau pas ką nors namuos), nugirstas vardas, istorijos – prieš pirmąją kelionę viskas dar buvo labai tolima. Atrodė, ai, kažin kokio indo „pranašo” oranžiniais drabužiais sudievinimas; abejingai praeidavau pro Jo atvaizdus, altorėlius – nelyg pro žaismingai naivią Hare Krišna procesiją kokioje senamiesčio gatvėje, palaimingais veidais įbrukančią tau saldų pyragėlį. Numodavau ranka – daug dievų, ikėjimų, kiekvienam savo; yra svarbesnių dalykų – gyvenimas daug rimtesnis, liūdnesnis, tragiškesnis, o anie, giedantieji laimingais veidais, to nesupranta. Bet vis tiek magėjo ten nuvykti…
Kaip paprastai, labiausiai traukė pati kelionė (visados lydi A.Camus dienoraščio mintys: „Kelionė – anaiptol ne malonumas. Veikiau įžvelgčiau joje askezę. Keliaujama kultūros sumetimais, jeigu kultūra suprantama kaip intymiausio mūsų pojūčio – AMŽINYBĖS pojūčio – ugdymas… Kelionė, kaip koks didesnis bei rimtesnis mokslas, padeda mums vėl surasti”) – pirmąkart į stebuklų žemę, į kitokį pasaulį.
Tie stebuklai tada vaizdavosi it koks magiškas spektaklis, kitos realybės seansas – buvau prisiskaičius apie kalnų vienuolynus, meditacijų olas, atgimstančius šventuosius, atbundančius Budas, stebuklingas materializacijas…
Nežinau net, ar tikėjau tomis istorijomis.
Bet prieš pat kelionę išgirdau pasakojimą apie italą, viską turėjusį šiame gyvenime ir staiga apakusį – vykusį į Putapartį susigrąžinti regėjimo. Aklasis nepraregėjęs, tačiau, pasak jo, sutemusiame gyvenime atsirado kita šviesa.
Gal tuomet jau nujaučiui ir tikrąjį kelionės tikslą – kitos šviesos link; pradžioje ir keliavau, nepaleidžiama to italo paveikslo, maniau, parašysiu apie jį filmo scenarijų: metaforiška aklojo kelionė tamsoje, į viltingą nežinią, į Indiją. Užmerktomis akimis. Aklo žmogaus pojūčiai – kvapai, garsai, skoniai, prisilietimai…
Vos atvykusi ir atsidūrusi neįmanomai klaikiuose (tada atrodė), dvokiančiuose Bangaloro „viešbučiuose”, nubusdavau septintą ryto ant kokios dėžės – „lovos”, kur nelengva ilgiau nei kelioms valandoms užsnūsti, ir dar gulėdavau užmektomis akimis valandėlę, mėgindama įsivaizduoti, kaip jautėsi aklas italas, atsidūręs šiame intensyviame nežinomybės pasaulyje… Koks tas pasaulis jam turėjęs atrodyti neįmanomas: patirdavau būseną, lyg būčiau uždaryta juodam avily ar krintančio krioklio srovėje – už kambario sienos žemyn riedabčių šiukšlių, kanalizacijos vamzdžių garsų muzika, sugedusio praustuvo ir dušo čiaupo lašėjimas tualete, mašinų ūžesys, rikšų riksmai, monotoniški pardavėjų balsai, kūdikių klykimas…
Atsimerkus atplūsdavo tokia intensyvi šviesa ir spalvos – tenykštės užgriuvusios kasdienybės nuotraukos (nors neišryškintos, likusios dienoraščio nuotrupomis užrašų knygelėje) atrodė tarsi magiški kažkada susapnuoti paveikslai. Visas pasaulis virto spalvų, garsų, kvapų chaosu.
Jau pirmomis dienomis (kurios, nors ir visai nereikšmingos, bet visados – savotiškas naujos kelionės kamertonas) mėginau priprasti (suprasti), kad esu, kaip tas aklasis, atsidūrusi spalvotame kitos šviesos pasaulyje… Kaip ant delno. Nušviestame (nušveistame) saulės. Kuriame – švytintys, nors ir nieko neturintys žmonės. Kur gimsta, rodos, tik patys luošiausi kūnai. Ir laimingi sau gyvena (vėliau suprasiu: moka tiesiog gyventi) dvokiančiose, purvinose gatvėse. Plauna sau margaspalvių drabužių audeklus, daužydami juos į akmenis, ant sraunių Indijos upių krantų”…