Šiandien 18.30 val. Klaipėdos muzikinis teatras kviečia pažymėti Motinos dieną su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primadona Irena Milkevičiūte.
Irena Milkevičiūtė – tai vardas ir balsas, kurio neužmirši kartą išgirdęs. Niekada nesivelianti į jokias intrigas, niekada neburnojanti, kukli ir maloni. Šie „niekada” lengvai virsta į „visada”, jei kalbame apie kitas savybes – visada besišypsanti, visada geranoriška kolegų atžvilgiu, kukli, paprasta ir nepaprastai šilta asmenybė.
Scenoje – Artistė, spinduliuojanti valia ir stiprybe Karalienė, kenčianti ir mylinti Aida, ledinį šaltį tirpdančia meile nušvintanti Turandot, dievišku balsu pakerinti Norma.
Deja, daugelis jos dainuotų vaidmenų jau teskamba jos gerbėjų atmintyje. Ir ne todėl, kad Irena Milkevičiūtė jų nebegalėtų dainuoti. Pelniusi apdovanojimus daugelyje tarptautinių konkursų, ne kartą tapusi geriausia Lietuvos metų soliste, pakerėjusi publiką garsiausiose pasaulio operos scenose dainininkė interviu „Bravissimo” žurnalui sako: „Labai myliu publiką. Labai dėkoju, kad Jūs mane irgi mylite ir prisimenate, bet gyvenimas nestovi vietoje. Viskas kinta – priimkim ir kitus žmones, kurie irgi kuria meną, dovanoja pačias gražiausias akimirkas.”
Kaip vertinate pastarojo meto režisūros, scenografijos tendencijas operos scenoje? Kiek klasikinė opera galėtų įsileisti metaforos, modernumo?
Gal aš esu senamadiška. Žinoma, labai įdomu pažiūrėti naujovių, bet laikausi nuomonės – kurkim modernią muziką ir ją naujoviškai inscenizuokim, bet nelieskim tų žmonių, kurie anksčiau sukūrė genialių veikalų. Tai, mano galva, lyg Mikelandželo pertapymas kitom spalvom.
Man netgi norėtųsi įkurti pasauliniu mastu tokią organizaciją, kuri kovotų dėl neliečiamybės palikimo tų žmonių, kurie mirę. Kartais pamatau veikalą ir suprantu, kad nebeliko to kompozitoriaus, – jis norėjo visai ko kito. Toks jausmas apėmė žiūrint modernų Mocarto „Figaro vedybų” pastatymą Rygoje. Kai jų nėra – jie negali apsiginti.
Lyginant su kitomis dainininkėmis Jūsų dainavimą išsiskiria stiprus emocinis pradas. Tai išmokta ar prigimtis?
Nežinau, kaip tą pavadinti, – tai energija, vidinė tiesa. Esu tikra, kad aktorius, dainininkas skleidžia gėrį, blogiui nėra vietos. Kai save gali išreikšti per balsą, per nuostabią muziką, tuomet ir pasiekiama ta gili emocinė būsena.
Girdėjau Jūsų balsą lyginant su ultragarsu.
Na, nežinau, bet aš visad atiduodu visą save dainuodama.
Su kuo iš pasaulio garsiųjų Irena Milkevičiūtė svajotų dainuoti duetu? Pavyzdžiui, Domingo…
O, tai būtų nuostabu! Pavarotis, Domingo, gali svajoti… Visi talentingi partneriai, scenoje netausojantys savo vidinės energijos, palieka širdies kampelyje pėdsaką.
Tačiau negaliu pamiršti dainavimo Metropolitane ir La Scaloje su garsiais atlikėjais: bosu Roberto Scandiuzzi, baritonu Leo Nucci, mecosopranu Fiorenza Cossoto, ypač teko nemažai dainuoti su Olga Borodina.
Esate prisiekusi italų muzikos ir mokyklos gerbėja?
Itališka mokykla, bel canto dainavimas – būtent tai, ko reikia klasikai. Puiku, kai gražus, techniškai sutvarkytas balsas dar skamba ir iš širdies.
Neseniai pažymėjote savo jubiliejų. Kai pasiekta branda ir, atrodytų, daug kas padainuota, gal kirba noras nustebinti publiką negirdėtais dalykais?
Taip, mąstau apie tai, ką galėčiau parengti savo jėgomis. Tiesa, turiu daug studentų, kuriems reikia skirti nemažai laiko. Manau, būtų nuostabu parengti kamerinės muzikos programą, su orkestru padainuoti gražiausius lietuvių kompozitorių operų puslapius. Prikelčiau juos, ir gal naujai suskambėtų. Tai kaip tik būtų mano nedainuoti kūriniai.
Klaipėdos publikai Irena Milkevičiūtė šįvakar dainuos arijas iš V. Bielinio, Dž. Verdžio, Dž. Pučinio operų ir lietuvių kompozitorių kūrinius. Su soliste koncertuos pianistas Rimgaudas Mickus.