Iš kauniečių pasišaipyta. Tarptautinio Laisvės alėjos urbanistinių-architektūrinių idėjų konkurso, kuriame dalyvavo elitiniais Europos architektais vadinti autoriai, projektai daugeliu atvejų atitiko tai, ko kauniečiai prieš konkursą jo rengėjų užsakytoje apklausoje pareiškė nepageidaujantys.
Štai ji – vizija: dirižabliai, dangoraižiai, kiekviename kvartalėlyje – po „soboriuką”, alėja plika, be liepų, bet uždengta tentais, o nugriautų Laisvės paminklo ir stelų vietoje – „erdvė kūnui”. Į redakciją skambinančius ir laiškus rašančius pasipiktinusius kauniečius raminame, kad viešai paskelbti projektai – tik tarpinis idėjų, o ne konkrečių planų konkurso finišas. Antra vertus, juk ir vizijos turėjo būti orientuotos ne į kokius neegzistuojančius Vasiukus, o į konkretaus miesto konkrečią erdvę, juolab kad už šių projektų rengimą bus užmokėta ne iš kieno privačios, o iš mūsų visų kišenės.
Didelis pliusas, kad Architektų sąjungos Kauno skyriaus ir miesto Savivaldybės administracijos paskelbto konkurso „Laisvės alėja – europietiška bendravimo erdvė” projektai ne tik viešai eksponuoti, bet ir buvo renkami jų apžiūrėti plūdusių kauniečių atsiliepimai. Tačiau kas gali garantuoti, kad, priimant sprendimus, į miestelėnų nuomonę bus atsižvelgta bent kiek daugiau nei į ankstesnės apklausos rezultatus?
Dviejų nuomonių nėra – Kauno centrui seniai laikas atsinaujinti. Laisvės alėja, miesto širdis, paskutinį kartą atnaujinta praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Vakarop ji apmiršta, o ir dieną joje gali išsisukti koją. Projektuose pateikta vertingų siūlymų (kad ir „paslėpti” transportą po žeme). Vis dėlto susidaro įspūdis, kad autoriai apie Kauną ne tik nieko negirdėję, bet ir nenorėję girdėti. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti siūlymą su žeme sulyginti Laisvės paminklą, o greta įrengti kalnelius riedutininkams ir kavines? Ar tikrai patraukli idėja Laisvės alėjoje įkurdinti autobusų, o ties Nemuno sala – greitųjų tarpmiestinių traukinių stotis? Juk stočių koncentracija savaime garantuoja ir oro užterštumą, ir gerai žinomas specifines stočių rajono problemas.
Dangoraižiais „perspjautume” ir Vilnių, nes sostinėje jie statomi naujamiestyje, o Kauno centro vizijose išdygtų ir keliasdešimt metrų iki Senamiesčio, ir Laisvės alėjos pradžioje, užstodamas net Vytauto parko kalną. Apmaudu, kad kol kiti miestai kyla, Kaune davatkiškai ginčijamasi, kas geriau: kiečių prižėlusios plynės ar šiuolaikiški pastatai. Tačiau dangoraižiams Kaune tikrai galima rasti geresnę vietą nei Žaliakalnio šlaitas ar Senamiesčio prieigos, kurias turėtų saugoti senamiesčio vizualinės apsaugos zona.
Kažkodėl beveik visi autoriai užsimoję kirviais prieš Laisvės alėjos liepas. O praradus natūralią apsaugą nuo saulės, lietaus ar sniego, siūloma alėją dengti tentais. Tai sufantazuoti turbūt gali tik žmogus, nieko negirdėjęs apie mūsų klimatą.
Nei istorinė atmintis, nei gamtos privalumai, nei pačių kauniečių nuomonė projektų autoriams nė motais. Klausimas – kodėl. Juk skelbta, kad konkurso sąlygos buvo išsiuntinėtos ne bet kam, o visiems žinomiausiems Europos architektų biurams, paraiškas pateikė daugiau nei 10 kolektyvų vien iš užsienio, o užsakomiesiems projektams atrinkti aukščiausios prabos architektai, laimėję ne vieną konkursą. Dirbo jie ne veltui – užsakomųjų projektų autoriams bus užmokėta po 10 tūkst. litų, konkurso premijų fondas – 50 tūkst. litų.
Negi užsienio architektai taip atsainiai pažiūrėjo į projektą, kad sugebėjo siūlyti pakartoti sovietinį vandalizmą griaunant valstybės nepriklausomybės simbolius? Negi Lietuvos architektų ambicijos tokios menkos, kad jie nesiveržė dalyvauti konkurse ar, negavę užsakomojo projekto statuso, atsisakė varžytis dėl nugalėtojų vardo ir potencialios galimybės imtis prestižinio didelės apimties projekto?
Šie klausimai toli gražu ne retoriniai. Vietiniai architektai neoficialiuose pokalbiuose neslepia netikintys konkursų skaidrumu. O užsieniečių projektai verčia manyti, kad konkurso sąlygose vis dėlto nebuvo pabrėžta, ką istoriškai reiškia ši erdvė ne tik Kaunui ir kad joje kauniečiai nori matyti daugiau kultūros, poilsio, pramogų objektų, o ne dviejų stočių. Konkurso dalyvių fantazijos visų pirma parodė ne kiek jame dalyvaujančių architektų atsainų požiūrį, kiek, deja, mūsų pačių – kauniečių konkurso organizatorių nesugebėjimą suformuluoti užduoties miesto, kuriame norėtume gyventi, vizijai.
Aušra Lėka